Month: January 2025

Turbūt atsimenate, prieš 9 metus šventėme Mėlynųjų Vandenų mūšio 650 metines. Ta proga ir buvo išleistas šis lietuviškas pašto ženklas. Taip, 1362 metais Algirdo vadovaujama kariuomenė prie Mėlynųjų Vandenų, dabartinės Ukrainos teritorijoje sutriuškino Chadžibėjaus, Kutlubugos ir Dmitrijaus vadovaujamą Aukso Ordos ir jų vasalų kariuomenę ir atsikovojo plačias žemes, vėl prijungdama jas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Į Kijevo sostą Algirdas pasodino savo sūnų. Šaltiniuose atsekama, kad jis buvo krikštytas Kijeve Vladimiro vardu. Nežinome, koks buvo jo vardas iki tol, ar jis buvo baltiškas, gal kada nors pasiseks atrasti ir tai. Kijevą Vladimiras valdė iki 1395 metų. 1390 m. jis nesutiko pripažinti Vytauto kaip Didžiojo kunigaikščio siuzereniteto, galbūt dėl to, kad jau buvo prieš porą metų tapęs Jogailos vasalu, o 1395 metais , Vytauto ir Skirgailos kariuomenei priartėjus prie Kijevo, pasidavė jiems ir vėliau buvo išsiųstas valdyti Kopylio kunigaikštystės prie Minsko. Kijeve Vladimiras Algirdaitis pradėjo kaldinti monetas, imituojančias aplinkinėse žemėse plačiai paplitusius chano Džanibeko dangus. Kaip teigia tyrinėtojai, tai netgi nėra konkrečios monetos imitacija, o iš kelių monetų tipų sudėtinis vaizdas. Štai keletą tokių monetų matote ir ant mano stalo. Tiesa, tai nėra ankstyviausios emisijos monetos – jų sumažinta masė, dydis, o ir supaprastintas piešinys tai aiškiai parodo. Ir, beje, konkrečios monetos nebėra reikalingos jų dabartiniam savininkui – jei jos ką iš Jūsų domina, parašykite man asmeninę žinutę, pateiksiu savininko koordinates ir galėsite tartis. Apversime kelias iš monetų, matote – abiejose pusėse labai supaprastinta arabiškos legendos imitacija. Dar geriau tai matosi nuskenavus vieną iš monetų ir panagrinėjus jos skeną. Šios konkrečios monetos skersmuo – apie 10 mm, masė – 0,35 g. Šios monetos puikiai išnagrinėtos ankstesniuose Dzmitry Huletski darbuose. Jei kas turite, pvz., šią ankstesnę jo knygą, galite joje perskaityti apie šių monetų kalybą nuo keturiolikto amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios iki jo pabaigos, kai buvo baigtos kaldinti imitacinės monetos, visas monetos dizaino supaprastinimo stadijas ir surasti dar daug įdomaus apie Vladimiro Algirdaičio monetų kalybą. Tikrai rekomenduoju. Ir, autorių sutikimu, atskleisiu vieną paslaptį. Darbas su Vladimiro Algirdaičio monetomis dar vyksta, ir labai intensyviai. Pasižiūrėkite, kaip kruopščiai nagrinėjami monetų averso ir reverso piešiniai ir averso/reverso santykiai. Autoriai pasakojo, jog jiems pavyko perpiešti visų matytų Džanibeko imitacinių monetų piešinius ir sudaryti jų pilniausią iki šiol katalogą. Ir tai ne tik apie Vladimiro Algirdaičio monetas. Šių metų pabaigoje turėtų išeiti štai toks Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškų žemių 14 amžiaus pabaigos monetų katalogas. Knyga bus išleista rusų kalba, vėl internacionalinis autorių kolektyvas – baltarusis Dzmitry Huletski, ukrainietis Andrejus Andrejevas ir rusas Konstantinas Petruninas. Kaip jau rašiau, knygoje bus pateikti išsamūs monetų vaizdinių piešiniai, ją sudarys virš 300 puslapių ir tai bus pilniausias iki šiol rusėniškos LDK monetų kalybos katalogas. Jei kas susidomėjote šia būsima knyga, irgi galite man parašyti. Arba tiesiog čia, po video, arba asmenine žinute. Aš bendrauju su knygos autoriais, todėl manau, jei Lietuvoje kils susidomėjimas ir atsiras norinčių šią knygą įsigyti, galėsiu dalį tiražo užsakyti Lietuvos kolekcionieriams ir tarpininkauti ją įsigyjant ne knygyno, o autorių kaina. Tiek šiandienai. Gero Jums kolekcionavimo.

Pernai pažymėjome iškilaus LDK sūnaus, kilusio iš garbingos rusėnų giminės, LDK Didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 400 metines. Ta proga Vilniuje iškilo paminklas, kurį ir matote paveikslėlyje, skulptorius Martynas Gaubas. Dar 2009 metais Kretingoje iškilo kitas paminklas Jonui Karoliui Chodkevičiui. Jį matote šiame paveikslėlyje. Juk J. K. Chodkevičius ir įkūrė Kretingos miestą, pagal savo vardą pavadinęs Karolštato vardu, čia jis prašė būti palaidojamas. Tačiau šiame video kalbėsime ne apie jį, o apie jo tėvą, Žemaičių seniūną, Lietuvos didįjį maršalką Joną Jeronimą (arba, tiksliau Jeronimaitį, nes jo tėvas buvo Jeronimo vardu) Chodkevičių, kurio paminklą matote Skuode. Taip 1572 m. jis išrūpino Skuodui Magdeburgo teises, o miestas buvo pavadintas jo vardu Johanesburgu. Su jo vardu susijusi ši puiki moneta. 1561 m. Livonijos valstybės, žlugus bažnytinei valdžiai, pasidavė Žygimanto Augusto apsaugai. Tam nepritarė Maskva, Švedija ir Danija. Livoniją gynė Livonijos valdytojas nuo 1566 m., Lietuvos didysis maršalka Jonas Jeronimaitis Chodkevičius. Dėl sunkumų gaunant lėšų karo veiksmams vykdyti ir poreikio mokėti algas vokiečių samdinių kariams Piarnu garnizone, 1572 m. Jonas Jeronimaitis Chodkevičius iš karaliaus Žygimanto Augusto gavo teisę kaldinti monetas. Karo monetų kalykla buvo įrengta Dahlholmo pilyje (Dole, Dahlen – netoli Rygos). Šilingai buvo nukaldinti 1572 m., o markės (tokią monetą matote paveikslėlyje), pusmarkės ir ferdingai (1/4 markės) buvo nukaldinti 1573 metais. Galbūt buvo kaldinama ir talerio nominalo moneta. Monetų išleidimas buvo palyginti mažas ir truko tik kelis mėnesius. Markės nominalo monetos yra labai retos. Vieną iš tokių monetų matote 2014 m. lenkiškame Michalo Niemčyko aukcione. Moneta išėjo net už 356 500 zlotų sumą. Edmundas Kopicki teigė, kad egzistuoja tik du tokios monetos egzemplioriai. Vienas iš jų buvo Kazimierzo Sobańskio kolekcijoje (dabar Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje), kitas – Emeryk Hutten-Czapski kolekcijoje. G. Haljakas publikuoja dar vienos kopijos iš skandinavų kolekcijos nuotrauką. Moneta įtraukta į svarbiausius katalogus: Kopicki 3114; Haljak 978; H-Cz. 580; Neumann 336. Monetos averse matote nominalą ir Abiejų Tautų Respublikos heraldiką – Erelį ir Vytį. Reverse – Grifas su kalaviju. Maždaug nuo 1566 m. tai ir Livonijos ir Chodkevičių giminės herbas. Štai matote 2016 m. vokiškame Kiunkerio aukcione praėjusią pusės markės monetą. Matote, monetos vaizdiniai nesiskiria nuo jau nagrinėtųjų, tik monetos nominalas aiškiai pasako, kad tai pusė markės. Moneta išėjo už 3000 eurų sumą. Na, o ferdingo atvaizdą galima buvo atrasti 2017 m. birželio mėnesio Morton & Eden aukciono kataloge, lotas nr. 399, matote, moneta labai prasto stovio, su kiauryme, tačiau kaina vis vien didelė. 1572 m. Dolėje kaldinto talerio moneta įtraukta į kai kuriuos katalogus. Tačiau man nepasisekė rasti jos paveikslėlio. Numista katalogas taip pat duoda aprašymą be paveikslėlio. O gal tokią monetą turite Jūs? Tačiau jei norite turėti Jono Chodkevičiaus monetą, nebūtina aukoti tam metinių pajamų. 1572 m. šilingai, kaip matote, nėra brangūs ir įperkami. Čia lenkiško WCN aukciono archyvas, matote, jis rodo net 49 pozicijas, kai šiame aukcione buvo išstatytos tokios monetos. 1572 m. Doles šilingai neretai būna aukcionuose, o ir ant stalų kolekcionierių klubuose juos taip pat galima užtikti. Tai neretos monetos. Panagrinėkime tokią monetą. Monetos averse matome Livonijos ir Chodkevičiaus herbe esantį grifą su kalaviju. Užrašas teigia, kad tai Livonijos moneta. Reverse- monetos nominalas ir data, tai 1572 m. vienas šilingas, taip pat užrašas, kad tai nauja sidabrinė moneta. Taip Livonijos monetos yra susiję su LDK didžiūnų Chodkevičių gimine, ir šis filmukas gali būti kaip tąsa mano video apie LDK heraldiką ant kitų kraštų monetų ( nuoroda į jį kadro viršuje dešinėje po i raide ir po šiuo video). Tiesa, dalis kolekcionierių vertina, kad šios monetos tiesiogiai priklauso LDK numizmatikai ir renka jas tuo pagrindu, juk Livonija buvo mūsų šalies vasalu. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.

Vakar Vilniaus kolekcionierių klube prisėdęs jaunas kolega, matyt, prisižiūrėjęs Džošo Geitso laidų per Travel Channel televizijos kanalą, paklausė, ar Lietuvoje yra dingusių miestų. Aš jam tai patvirtinau ir pagalvojau, kad tema gali būti įdomi ir Jums. Visų pirma į galvą ateina dingusio Vilniaus Kreivojo miesto istorija. 1390 m. Vytautas, kurį Jogaila nušalino nuo valdžios, padedamas kryžiuočių , Livonijos ordino ir garbingų svečių , tarp kurių buvo ir būsimas Anglijos karalius, Derbio grafas Henrikas, taip ir nepaėmė Vilniaus tvirtovės , kurioje įsitvirtino Jogaila. Už tai sudeginta Kreivoji pilis ir Kreivasis miestas (Curvum Castrum metraščiuose), galimai buvę dabartinio Kalnų parko teritorijoje. Vilniaus panoramą iš šios vietos ir matote. Pasak Konrado Valenrodo, Kreivajame mieste galėjo gyventi 3000 žmonių, o Jogaila skunde Konstancos suvažiavimui mini net keliolika tūkstančių žmonių. Šis miestas po to neatstatytas, o ilgainiui ir užmiršta, kur jis yra buvęs. Galimai su šiuo Vytauto ir Vakarų riterių žygiu į Vilnių susijęs ir pernai rastas ir eksponuotas Nacionaliniame muziejuje vadinamasis Raišių lobis. Lauksime jo aprašymo, bet monetų datavimas atitiktų prielaidą, kad jis paslėptas kaip tik tuo metu. Bet yra ir kitas dingęs miestas, tikrai mažiau žinomas – Bareikiai (Borayki) Žemaitijoje. Dingusio Bareikių miesto tema romantiškai išdėstyta elektroniniame žurnale „Skuodo kraštas“, autorius Pranas Šarpnickis. Ten yra visas straipsnių rinkinys, kviečiantis įdėmiau pažvelgti į Skuodo krašto žemę. Dalimi ten spausdintų minčių aš ir pasinaudosiu šiame pasakojime. Žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis maršalka Jonas Chodkevičius prie savo valdų 1568 m. prijungė Grūstės valstybinį valsčių. Grūstės valsčiuje (netoli Ylakių) įkūrė, o gal tik pervadino Bareikių miestą, galimai pavadintą Chodkevičių giminės pradininko Bareikos vardu , o šalia Skuodo dvaro įkūrė Johanesbergo miestą, kuriam davė savo vardą ir išrūpino Magdeburgo teises (dabartinis Skuodas). Bareikiai – miestas buvęs (iki XVII a.) netoli Skuodo, prie Luobos upės, ties dabartiniu Erkšvos kaimu. Minimas 1568 m. Jokūbo Laskovskio sudarytame Grūstės valsčiaus inventoriuje . Tuo metu jame buvo 6 gatvės– Skuodo, Gėsalų, Livonijos, Bažnyčios, Platelių ir Dvaro. Bažnyčia, turgavietė, iš viso 93 sklypai su namais. Galėjo gyventi 1000 gyventojų. Miestui priklausė 86 valakai ir 20 margų žemės (valakas – apie 21 ha, margas – 0,71 ha, tikrai didelė teritorija). 1568 m. sudarytas Grustės valsčiaus žemėlapis rodo, kad Bareikiai užėmė dvigubai didesnį plotą negu tuometinis Skuodas ar Salantai, ir ribojosi su Kaukolikų, Medsedžių, Vabalių ir kitais kaimais. Bareikių miesto išnykimo aplinkybės nėra aiškios. Pagal liaudies aiškinimus jį sugriovė švedai. Tačiau dar prieš švedų karus, 1643 m. sudarytame Skuodo (buvusios Grustės) valsčiaus inventoriuje jau Bareikiai neminimi. Gal čia pasidarbavo maras, gal Chodkevičių pykčiai su kaimynais, kas dabar pasakys. Miestas dingo. Neaiški ir jo buvimo vieta. Ties Erkšvos kaimu yra Alkos kalnas su senkapiais (u. k. 3242), valstybės saugomas objektas. Pagal gyventojų pasakojimus čia buvęs Bareikių centras. Tai viena iš versijų. Kitas versijas, jei sudomino, siūlau paskaityti anksčiau minėtame straipsnių cikle elektroniniame žurnale „Skuodo kraštas“, autorius Pranas Šarpnickis. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.

Šiandien pakalbėsime apie galbūt didžiausią 16 a. finansinę aferą – Svidnicos pusgrašius. Pažiūrėkite į šias monetas ant mano stalo. Atkreipkite dėmesį į vidurinę monetą ir aplink esančias. Ar jos skiriasi? Matome karūną ir užrašą aplink ją. Dydis toks pats. O dabar monetas apverskime. Erelis. Iš pirmo žvilgsnio jos niekuo nesiskiria, tiesa? Ir jei taip atrodo mums, įsivaizduokite, kokios vienodos jos atrodė neraštingam 16 a. lenkų valstiečiui. O dabar pažiūrėkime monetų skenus. Ir čia matome skirtumus legendose. Viršutinė moneta – Svidnicos pusgrašis. Averse skaitome: LVDOVICVS REX H ET BO (Liudvikas, Vengrijos ir Bohemijos (dabartinės Čekijos) karalius), reverse: CIVITAS SWIDNIC 1523 (Svidnicos miesto 1523). Apatinė moneta – lenkiškas pusgrašis. Čia averse skaitome: MONETA SIGISMVNDI (Žygimanto moneta), reverse: REGIS POLONIE 1507 (Lenkijos karalystės 1507). Reiškia, monetos visai skirtingos. O buvo taip. Liudvikas II Jogailaitis, Jogailos proanūkis, Vengrijos ir Bohemijos karalius, Silezijos mieste Svidnicoje 1517 metais pradėjo kaldinti sidabrinius pusgrašius. Bet buvo sumanyta, kad moneta nuo pat pradžių būtų žemos sidabro kokybės. Svidnicos pusgrašis kopijavo Liudviko dėdės, Žygimanto Senojo lenkišką pusgrašį, tačiau turėjo 12 procentų mažiau sidabro. Ir, kaip matėme, skyrėsi tik legenda, o tai mažaraštei to meto visuomenei neturėjo jokio skirtumo. Svidnicos pusgrašius įveždavo į milžinišką Lenkijos ir LDK teritoriją, kur monetos įeidavo į vietinę apyvartą. Kadangi rinkoje šios monetos kotiravosi vienodai, Lenkijos ir LDK iždai prarasdavo dideles sumas, o Liudviko iždas turtėjo. 1526 m. Liudvikas mire, tačiau monetų kalyba tęsėsi. Kairėje – Žygimantas Senasis, dešinėje jo sūnėnas Liudvikas Jogailaitis. Žygimantas ne kartą prašė savo giminaitį Liudviką pakeisti monetos piešinius, tačiau šis nereagavo. Lenkijos ir LDK valdžia savo įsakais draudė naudoti šias monetas, tačiau tai irgi neturėjo pasisekimo. Todėl Seimo 1528 m. įsaku paprasčiausiai šie pusgrašiai buvo išperkami iš visuomenės 5 lietuviškų denarų kaina už vieną pusgrašį ir perlydomi monetų kalyklose. Šių monetų kalybą sustabdė tik Liudviko įpėdinis Bohemijos soste Ferdinandas Habsburgas 1529 metais. Įdomu, bet Svidnicos pusgrašiai irgi buvo padirbinėjami. Tuo užsiėmė Vokietijoje Ritbergo grafas Otonas (1516-1535). Šiai monetai buvo suteiktas ketvirčio šilingo nominalas. Taigi, matydami Svidnicos pusgrašius galime prisiminti didžiausią 16 a. finansinę aferą mūsų kraštuose. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.

Šiandien parodysiu nepaprastai įdomaus kolegos Edvino pateikto Aleksandro lietuviško pusgrašio nuotraukas.Iš karto pasakysiu, kad tokią monetą matau pirmą kartą, tai mūsų kataloge neaprašytas pusgrašis ir mes jam suteikėme kol kas darbinį H3 O numerį. Pažiūrėkite, 1-A Vytis ir 2 Erelis, tačiau atkreipkite dėmesį į reverso legendą. Matome, kad žodyje MAGNI kažkas negerai. Kad tai išsiaiškinti, padidinkime įdomią vietą. Atkreipkite dėmesį į G raidę. Matome, jog meistras du kartus per apsirikimą taukštelėjo raidės G puansonu ir gavosi MAGG….matyt, norėdamas ištaisyti tą vietą, jis dar kartą taukštelėjo raidės G puansonu viduryje tarp dviejų G. Ir gavosi tokia trijų G kombinacija. Nagrinėdami šią monetą juokėmės, kad, matyt, meistras dare motininį spaudą po kasdieninės alaus dozes, šiek tiek apsvaigęs. Juk viduramžiais buvo įprasta darbuotojams kasdien skirti pinigus alui. Apie tai ir pašnekėsim. Čia matote aludario portretą iš viduramžių manuskripto Die Hausbücher der Nürnberger Zwölfbrüderstiftungen, 1425 m. Alus buvo svarbus viduramžių Europos gyvenime Elfrikas iš Einšemo, gyvenęs X-XI a. įvardina savo pasirinkimą : „Renkuosi elį, jei turiu jo arba vandenį, jei neturiu elio”. Šventoji Hildegarda iš Bingeno 1150 m . savo veikale “Physica Sacra” rašo : „Nesvarbu, ar žmogus yra sveikas, ar jis serga, jei jis ištroškęs, jis turėtų gerti vyną ar alų, bet ne vandenį. Vanduo gali pakenkti kraujui ir nuotaikai, o ne padėti… alus pilnina kūną ir … suteikia veidui gražią spalvą. Tuo tarpu vanduo silpnina žmogų.” Daugelio autorių darbuose rasime, kad viduramžių žmogus per dieną vidutiniškai suvartodavo 3 litrus alaus. Ne išimtis ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio Dvaro sąskaitų knygose (1494-1504) net 18 kartų rasime paminėtas alui skirtas lėšas. Labai įdomus 1502 m. įrašas , skirtas Polocko vaitui už patrankininkus laiduotoms sumoms. Išvertus iš lotynų kalbos, jis skambėtų taip: „Ponas lauko vadas prie Polocko vaito stalo spalio (…) d. priskyrė penkis patrankininkus, (vardus perskaitysiu kaip originale): Erhardum, Andream, Ladislaum, Arnoldum et Iohannem. Jie maitinosi su juo iki birželio pirmos dienos, susidaro 32 savaitės, vienam skaičiuojant išlaidoms už kiekvieną savaitę po 7 grašius ir dar kiekvienam (priskaitant) po 6 denarus kasdien už alų“. Matome, kad kasdien buvo alui skiriama po 6 denarus. Lenkų tyrinėtojai apskaičiavo, kad Žygimanto Senojo laikais, neilgai trukus po nagrinėjamo laikotarpio, Vroclave 139 litrų bačka alaus kainavo 20-30 grašių. Torunėje alaus bačka (134-163 litrų) kainavo 7-16 grašių, o Krokuvoje bačka alaus (163 litrų) kainavo 12-20 grašių. Tai yra, už 1 lenkišką grašį galima buvo nupirkti nuo 6 iki 20 litrų alaus. Turint omenyje, kad lenkiškas grašis buvo 20 procentų pigesnis už lietuvišką, už 6 lietuviškus denarus, kurie kaip tik sudarytų 0,75 lenkiško grašio, jei buvo tokios pačios kainos, kasdien galima buvo nusipirkti nuo 4,5 iki 15 litrų alaus. Žodžiu, tokios kasdieninės dozės ir su šinkoriaus antkainiu turėjo užtekti…. Tiek šiandien, gero Jums kolekcionavimo.