Vakar vienoje diskusijoje feisbuke iškilo klausimas, kodėl ant Vyčio raitelio skydo yra dvigubas kryžius. Manau, tai gali būti įdomu ir Jums. Pradėkime nuo raitelio simbolio lietuviškoje heraldikoje. Man labai patinka ši iliustracija iš D. Grimalauskaitės ir E. Remeco knygos „Pinigai Lietuvoje“. Manau, ji bus pravarti ir Jums, kai reiks greitai pagal monetos piešinį nustatyti valdovą ar apytikres datas. Taigi, matote, pirmą kartą raitelio simbolis pasirodo ant Jogailos monetų. Naujojoje Dzmitry Huletski knygoje „Lithuanian Grand Ducal Coins Before 1401“ skaitome, kad, jo nuomone, apie 1392 m. buvo kaldinamos monetos su portretu vienoje pusėje ir raiteliu kitoje. Legendoje aiškiai įskaitomas Jogailos vardas. Raitelis, matote, neturi skydo, rankoje laiko ietį. Tos pačios knygos 65-67 psl. jau matome monetas, kurių vienoje pusėje raitelis (labai įvairus, kaip matote, ir į kairę, ir į dešinę, laiko ir kalaviją, ir ietį), o kitoje monetos pusėje dvigubas kryžius. Tai irgi Jogailos monetos, tačiau mums įdomu, kada ir iš kur atsirado dvigubo kryžiaus simbolis. Ir ne visai sutikčiau su knygoje pateikiamu monetų datavimu. Pažiūrėkime Lietuvos valdovų herbus. Kairėje viršuje matome Jogailos herbą ant antspaudo, naudoto nuo 1377 iki 1386 m. Matome, raitelis be skydo. Viršuje viduryje – Vytauto herbas. Ant skydo matome Gediminaičių stulpus. Irgi Gediminaičių stulpus matome ant Žygimantui Kęstutaičiui priskiriamo herbo iš Bergšamaro kodekso. Apatinė eilė iš kairės: Vytauto antspaudas, matome ant skydo Stulpus. Apatinėje eilėje vidurinis – Jogailos antspaudas, naudotas po 1386 m. Čia jau raitelis su skydu, ant jo dvigubas kryžius . Apačioje dešinėje – Skirgailos antspaudas. Čia ant skydo matome liūtą. Taigi, išaiškėjo 1386 m. data. Tais metais Jogaila vedė Lenkijos karalių Jadvygą. Taip, Jadvyga jau buvo karūnuota Lenkijos karaliumi. Jadvyga – Vengrijos valdovo Liudviko I duktė. O Dvigubas kryžius – nuo seno žinomas Vengrijos herraldinis simbolis. Viršuje kairėje matote legendinio Vengrijos valdovo šv. Stepono, valdžiusio nuo 1000 m., atvaizdą, viršuje dešinėje –Jadvygos tėvo Liudviko I atvaizdas. Apačioje – Liudviko I antspaudas. Ir visur matome Dvigubą kryžių,. Beveik tokį, kaip dabartiniuose Slovakijos ir Vengrijos herbuose. Dvigubas kryžius atsiranda ir ant nuo 1386 m. Všovoje (Lenkija) bendrai Jogailos (čia jis minimas Vladislovo II vardu) ir Jadvygos kaldinamų denarų, kuriuos ir matote paveikslėlyje. Kaip matėme, tuo metu jis atsiranda ir Jogailos antspaude ant raitelio skydo. Tada jis atsiranda ir ant lietuviškų monetų, kurias jau apžvelgėme. Taip iš Vengrijos per karališkasias vedybas atėjo mums gerai pažįstamas Lietuvos heraldinis simbolis. Vėliau jis naudojamas ir Jogailos palikuonių. Štai Jogailos sūnaus Kazimiero ir anūko Aleksandro herbai. Kaip matote, ant Didžiųjų herbų raiteliai su skydais, ant kurių dvigubas kryžius. Ant mažųjų herbų raitelis gali būti ir be skydo. Jogailos sūnaus Vladislovo Varniečio, Vengrijos karaliaus, vengriškos monetos. Ant auksinio forinto (kairėje) matome Dvigubą kryžių ir Vytį su Dvigubu kryžiumi ant skydo, tokį patį Vytį matome ir ant mažo nominalo monetos – denaro. Ir toks, jau nusistovėjęs, Vyčio simbolis ėjo iš vieno LDK valdovo herbo į kito. Tiesa, ant monetų jis kartais kito, čia matome iš lenkiško WCN.pl aukciono archyvo paimtas Žygimanto III Vazos lietuviško 1626 m. grašio foto, kur ant raitelio skydo Pėdas – Vazų herbas ir Jono II Kazimiero Vazos 1660 m. lietuviškos boratinkos nuotrauką, kur raitelis visai be skydo, tačiau tai greičiau išimtis. Jei pažiūrėsite šių valdovų Didžiuosius herbus, visur matysite Vytį su Dvigubu kryžiumi ant skydo. Taigi, dėl šio simbolio turime būti dėkingi Jogailos ir Jadvygos vestuvėms. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Month: January 2025
Algirdaičių ir Kęstutaičių Vyčiai.
Praeitas mano filmukas apie Dvigubą kryžių ant Jogailos ir Jogailaičių Vyčių susilaukė daug peržiūrų ir labai įdomaus klausimo: „O koks būtų Vytis, jei Lietuvos karaliumi būtų tapes Vytautas?“.Manau, jog didelė tikimybė, kad tada ant Vyčio skydo matytume Gediminaičių Stulpus, ir tuoj paaiškinsiu, kodėl taip manau. Šiame paveikslėlyje matote mūsų didžiavyrius Algirdą ir Kęstutį, nuo 1345 m. kartu valdžiusius Lietuvos valstybę. Tokius , kaip juos įsivaizduoja dabartiniai dailininkai. Na, pastabi akis gali prikibti prie daug ko, aš pažymėsiu tik heraldinius ženklus už valdovų nugarų. Praeitame filmuke mes jau aiškinomės, kad Dvigubas kryžius Lietuvos heraldikoje atsirado po 1386 m. Algirdo sūnaus Jogailos karališkųjų vestuvių su Jadvyga. Stulpai Kęstučio valdymo metu irgi turbūt buvo kitokie (prie to mes dar grįšime šiame filmuke). Todėl man tikrai arčiau dūšios viduramžiais tapyti valdovų portretai. Pavyzdžiui, šis. Tai Vytautas, Kęstučio sūnus su žmona Ona. Jaunas, madingai apsirengęs Europos šalies valdovas. Kaip parašyta, „Didysis Lietuvos ir Rusios kunigaikštis“ Ir tikrai šis portretas gyvesnis už tuos visur tiražuojamus portretus su karūnom ir šermuonėlių kailiniais. Bet grįžkime prie valdovų herbų. Šiuos paveikslėlius jau matėte praeitame filmuke. 1420-1430 m. Vytauto antspaudas ir herbas iš skirtingų šaltinių, tačiau ir viename ir kitame tai yra raitelis ant žirgo su kalaviju ir skydu su heraldiniu ženklu. Ant Vyčio matomi Stulpai be apatinės jų dalies. Matyt, šis simbolis nebuvo įprastas to meto heraldikoje, ir tai paaiškintų kitus paveikslėlius. Pažiūrėkite, du senovinių knygų lapai, kur pavaizduotas Vytauto herbas. Vėl Vytis, tik dešinėje ant mėlyno skydo įdomios formos auksinės kolonos. Kairėje – irgi kolonos, tik jau pats skydas geltonai-mėlynas, visai kaip dabartinė Ukrainos valstybės vėliava. Panašu, kad dailininkai labai tiesiogiai traktavo simbolį. Jei jau kolonos, tai kolonas ir tapė. Kaip jiems atrodė, taip. Bet matote patys, tai tikrai ne Dvigubas kryžius… Tačiau Dvigubą kryžių galima pamatyti ant Vytauto herbo ir vėliavos, su kuriais jis 1414-1418 m. dalyvavo Konstanco susirinkime. Matote, irgi laisvas herbo traktavimas. Herbas keturių dalių. Dviejose- baltas Vytis raudoname fone. Vienur raitelis laiko ietį, kitur – kalaviją, o viename variante iš viso be ginklo. Taip pat ir du kartus nupieštas be skydo, o du kartus su skydu, ant kurio Dvigubas kryžius. Tačiau šie atvaizdai ankstesni už atvaizdus su Stulpais ant skydo. Kitose dviejose herbo dalyse – juodas pėsčias karys su kalaviju ir skydu. Yra hipotezė, kad tai visai ne Trakų žemės herbas, o šv. Mauricijus – viduramžiais madingas, egzotiškas ir plačiai heraldikoje paplitęs personažas, riterių globėjas. O dabar pažiūrėkite į herbą virš Vytauto herbo viršutiniame kairiame paveikslėlyje. Herbe raudona kepurė, o šalia užrašas, kad tai senasis Lietuvos herbas. Šia tema internete galite paskaityti įdomų Violetos Rutkauskienės straipsnį Vorutoje. Beje, nagrinėdamas vokiečių viduramžių batalinius paveikslus, mačiau ir pavaizduotas kepures ant karių dalinių vėliavų…. Įdomi tema. Dar keli Vyčio vaizdai iš Bergšamaro kodekso. Kairėje – Žygimanto Kęstutaičio herbas su Gediminaičių Stulpais skyde. Dešinėje viduryje – Algirdo sūnaus ir Jogailos brolio Švitrigailos herbas su kitokiais stulpais skyde. Reiškia, Stulpai nesvetimi ir Algirdaičiams. Ir, labai įdomu, šis ženklas nepaprastai panašus į ženklą ant jo dėdės Kęstučio kaldintų monetų. Atsimenate šią Kęstučio monetą. Apie ją yra mano filmukas, nuoroda kadro viršuje dešinėje po i raide ir po šiuo video. Apie šią monetą galite paskaityti ir Dzmitry Huletski lietuviškų monetų kataloge „Lithuanian Grand Ducal Coins Before 1401“. Na, ir visai netikėtai Vytauto naudoti Gediminaičių stulpai išlenda ant Vyčių skydų Stepono Batoro herbe. Kad tai jo herbas, matote iš Drakono dantų, Batorų giminės ženklo šio herbo viduryje. Priminsiu, Steponas Batoras, vengras, valdęs Lenkiją ir Lietuvą po 150 m. nuo mūsų nagrinėjamo laikotarpio, neturintis nieko bendro su Kėstutaičiais….o ant Vyčių skydų aiškiai matome Vytauto naudotą simbolį. Taigi, jei ne Jogaila, paėmęs Dvigubo kryžiaus simbolį dėka vestuvių su Vengrijos princese Jadvyga, galbūt panašų į Stulpus simbolį matytume ir ant Lietuvos herbo. Ir pabaigai – du puslapiai iš Bergšamaro kodekso. Visą herbyną skaitmenizuotą, jei įdomu, galite rasti laisvoje prieigoje internete, švediškame puslapyje. Surinkite pavadinimą „Bergshammar codex“. Jau mūsų matytas Žygimanto Kęstutaičio herbas ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemių herbai. Dešinio puslapio viršuje matote Trakų žemės herbą, pėsčią karį su skydu, ant kurio Gediminaičių stulpai, už jo – Smolensko, o visai ne žemaičių lokys….bet tai irgi jau kitos temos. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Lokys. Žemaičių ar Smolensko?
Po paskutinio filmuko gavau keletą karštų asmeninių žinučių nuo įpykusių žemaičių: atseit aš išsigalvoju apie lokį, kaip Smolensko herbą, o lokys per amžius buvo Žemaitijos herbu. Galbūt, atsakyčiau, bet jokių duomenų, tai patvirtinančių, nėra, netgi priešingai, vykdami į Konstanco bažnytinį susirinkimą žemaičiai prašė Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą leisti naudoti jo heraldiką, nes neturi savos, o tas lokys, kurį matote ir šiame paveikslėlyje ant Lietuvos valdovų herbų – be jokios abejonės Smolensko žemės herbas. Ši žemė nuo 14 amžiaus buvo Lietuvos ir Moskovijos ginčų objektas, pereidinėjo iš rankų į rankas, todėl Lietuvos valdovams buvo svarbu herbe parodyti savo saitus su ja. Kad lokys – Smolensko žemės herbas, matome ne viename Europos herbyne. Kad ir šis paveikslėlis – Belgijos nacionalinėje bibliotekoje Briuselyje saugomo herbyno Armorial Gymnich (1430-ieji metai) piešinys. Matote užrašą virš herbo apie priklausomybę Smolensko žemei. Perskaitysite Smolenghe (Smolensko). Po antro pasaulinio karo šį herbyną Briuselyje surado lenkų heraldikos tyrinėtojas Adamas Heymowski. Na, o jei netikite manimi, gal patikėsite žymiausiu šiandienos Lietuvos heraldikos žnovu dr. Edmundu Rimša. Čia matote jo knygas heraldikos temomis viemane iš internetinių knyginėlių. Beje, jei norite, galiu padaryti knygos apie Vytauto herbus apžvalgą. Parašykite apie tai diskusijoje po filmuku. Jei bus Jūsų pageidavimai ir noras, padarysiu filmuką. Taigi, dr. Edmundas Rimša sako, kad tą patį rodo visai neseniai paskelbti didžiųjų kunigaikščių Aleksandro, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto didieji antspaudai, kuriuose šalia meškos kaspinuose įrašyta, kad ji priklauso Smolenskui, žodžiai Smolnen ir Smolne. Na, o dabar apie Žemaitijos herbą ir vėliavą. Dr. E. Rimša sako, kad XVI a. antroje pusėje Žemaitijos žemės vėliavos antroje pusėje buvo pavaizduota juoda meška. Ir ji, matyt, vėliavoje atsirado anksčiau, negu ją užfiksavo dabar turimi šaltiniai. Lenkijos ir Lietuvos herbyno sudarytojas Bartošas Paprockis bene pirmasis 1584 m. užsiminė, kad Žemaitija naudoja raudoname lauke juodą lokį su balta grandine ant kaklo. Bielskio kronikoje, kuri buvo išleista XVI a. pabaigoje, jau buvo tvirtinama, kad Žemaitijos baltos vėliavos vienoje pusėje vaizduojamas Lietuvos raitelis, kitoje – raudoname lauke juodas ant užpakalinių kojų stovintis lokys su balta grandine ant kaklo. Tas pačias žinias XVIII a. pirmoje pusėje pakartojo Kasparas Niesieckis. Manoma, kad Žemaitijos herbo ištakos susijusios su legendine Lietuvos kunigaikščių romėniškosios kilmės teorija. Pagal ją viena iš Italijos į Lietuvą atsikėlusių giminių buvo vadinama Ursinais (lot. ursus – meška). Lietuvos heraldikos komisija pritarė Žemaičių kultūros draugijos pasiūlymui, kad būtų reglamentuotas ir oficialiai įteisintas šis heraldikos palikimas. Remiantis istorine ir ikonografine medžiaga, mažojo ir didžiojo herbų etalonus padarė dailininkas Algis Kliševičius. Juos Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1994 m. liepos 21 d. Na, ir dar: senuosius herbų vaizdinius ne pro šalį vertinti pakankamai kritiškai. Čia matote dešinėje vokiškame herbyne nupieštą Vytauto herbą. Dailininkas žinojo, kad reikia nupiešti Stulpus, tai ir pavaizdavo kolonas už žirgo…. Na o apatinis vargano vaizdo riteris su ietimi ant balto žirgo simbolizuoja rusėnų žemes…Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Apie monetas, Erazmą Vitelijų ir litvinizmą.
Šiandien su kolega nepaprastai įdomiai padiskutavome apie Lietuvos istoriją, pradedant 16 a. monetų apyvarta Lietuvoje ir baigiant madinga litvinizmo tema. Grįžęs namo, susisteminau mintis ir sukūriau šį filmuką, norėdamas perkelti diskusiją į Youtube. Taigi, pasidalinkime nuomonėmis šio video aptarime. O diskusijos pradžia buvo apie monetų apyvartą Lietuvoje 16 a. pradžioje, po Aleksandro Jogailaičio, kurį ir matote paveikslėliuose, įvykdytos pinigų reformos. Viename filmuke jau minėjau, kad apie monetų apyvartą įdomių žinių gali suteikti aukų dėžučių turinys. Juk kiekvieno doro tikinčiojo preiga – paremti savo bažnyčią, ir aukojami buvo tie pinigai, kurie mišių metu buvo pinigų kapše. Auka mišių metu net 36 kartus minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygose, 2007 m. išverstose į lietuvių kalbą ir išleistose atskiru leidimu. Pagrindinė knygos dalis – dvikalbė. Čia matote atverstus knygos puslapius – kairėje tekstas originalo kalba, lotyniškai, dešinėje – išverstas į lietuvių kalbą. Lotyniškas tekstas (nors jame ir netrūksta slavizmų, polonizmų) nedviprasmiškai parodo, kuria kalba buvo vykdoma vidinė dvaro raštvedyba, kokia gi kalba valdovo dvare buvo „oficiali“. Kabutės dėl to, jog šis apibūdinimas yra šių laikų išmislas, plačiai naudojamas mūsų rytinių kaimynų pseudoistoriniuose pamąstymuose. Na, bet mums įdomus yra pats knygų turinys. Kaip tik atverstame 329 leidinio puslapyje skaitome, kad aukų dėžutės turinys skirstomas į tris dalis: auksines monetas, tarp kurių išskiriami vengriški auksiniai forintai ir Reino guldenai, plačiuosius grašius (tai būtų Prahos ir lenkiški grašiai) bei apyvartoje esančias monetas. Atkreipkite dėmesį, kad įrašuose daug kur minimas Vilniaus prepozitas Erazmas. Apie jį mes dar pašnekėsime. Atverčiame leidinio 331 puslapį. Įdomu, jog čia apyvartoje esantys pinigai suskirstyti smulkiau. Pažiūrėkite ketvirtą nuo viršaus įrašą. „Jubiliejinių metų pinigai, paimti iš dėžutės antradienį po šv. Baltramiejaus (šventės) (rugpjūčio 29 d.) Vilniuje. Pirma- lietuviškomis monetomis 90 kapų ir 1 kapa. Plačiaisiais grašiais 14 kapų be 2 grašių. 13 vengriškų auksinių forintų. Lenkiškomis monetomis pusantro šimto kapų be keturių kapų. Žinome, kad kapa – 60 vienetų. Išvertus į dabartinę skaičiavimo sistemą dėžutėje buvo 13 auksinių monetų, 838 Prahos grašiai ar jiems prilygintos monetos, smulkesnės lenkiškos apyvartinės monetos atitinkančios 8760 lenkiškus grašius ir smulkesnės lietuviškos apyvartinės monetos, atitinkančios 5460 lietuviškų grašių. Atsiminkime, kad lietuviško grašio vertė buvo 20 procentų didesnė už lenkiško, bet iš šių paskaičiavimų matosi, kad konkrečiu atveju apyvartoje lenkiškų monetų dalis buvo nors nedaug, bet didesnė, nei lietuviškų monetų. Beje, jei neskaitote nei lietuviškai, nei lotyniškai, o norite susipažinti su Aleksandro dvaro sąskaitų knygose pateikiama numizmatine medžiaga, internete galite paieškoti šio straipsnio. Tikrai nesunkiai rasite. Грималаускайте Д., Синчук И. Расходные книги двора великого князя литовского Александра как источник по истории денежного счета рубежа 15-16 вв. Ten rasite ir dar daugiau medžiagos. Rekomenduoju ir tiems lietuviams numizmatams, kas skaitote rusiškai. Ir atėjo laikas pašnekėti apie Vilniaus prepozitą Erazmą Cioleką, žinomą ir Vitelijaus vardu.Palankiai sutiktas Romoje, Vilniaus prepozitas Erazmas 1501 metų kovo 31 d. slaptojoje kurijoje pasakė pagrindinę kalbą, kuria kunigaikščio vardu išreiškė klusnumą Šventajam Sostui ir apibūdino Lietuvą. Ši kalba išspausdinta Romoje 1501 m., Mums labai įdomūs būtų šie trys Erazmo Viteliaus kalbos popiežiui Aleksandrui VI lapai. Kas moka lotyniškai, gali skaityti ir versti patys, o mes pasikliausime literatūros istoriko Sigito Narbuto straipsnyje apie šią kalbą išdėstytomis tezėmis. Autorius rašo, jog viena reikšmingesnių kalbos vietų – Lietuvos valstybės apibūdinimas, Mat čia nušviečiamos kelios svarbios Aleksandro valdomos valstybės ypatybės: nors didžiuliame turtingame krašte gyvenančios kelios „tautos“, bet valstybės kilmę, jos istoriją ir dabartį autorius pabrėžtinai susieja su etninias lietuviais („Jie vartoja savą kalbą“), su sava lietuviška dinastija („Jie nepaklūsta niekieno kito valdžiai, išskyrus savo valdovą, kuris dėl viršenybės nešioja didžiojo kunigaikščio titulą, kadangi turi sau pavaldžių begal turtingų kitų kunigaikščių“); čia taip pat nurodoma, kad kultūros, pirmiausia raštijos reikalams LDK vartojama ne lietuvių, o rusėnų kalba – nes „rusėnai apgyvendinę kone pusę Kunigaikštijos, o jų kalba esanti grakšti ir lengvesnė, todėl visuotinai vartojama“. Taigi, lietuviai aiškiai atskiriami nuo rusėnų, ir čia nėra vietos tokiems litvinams, kokius dabar įsivaizduoja dalis mūsų rytų kaimynų. Tiesa, jei galvojate, kad galite kitaip interpretuoti Erazmo Vitelijaus žodžius, lotyniškas originalas Jums prieš akis. . Vat taip mes ir nukeliavome nuo monetų iki litvinizmo. Tiek šiandien, gero Jums kolekcionavimo.
Kaip iš tiesų atrodė Vladislovas Jogaila?
Šiandieną pašnekėsime apie šį paveikslą. Matote, ant paveikslo apvado parašyta, kad tai Vladislovo II Jogailos portretas, kurį nutapė Marcello Bacciarelli 1790 metais. Priminsiu, kad Vladislovas Jogaila mirė 1434 m. , reiškia portretas tapytas praėjus 356 metams po valdovo mirties. Italui, pasamdytam tapytoju Lenkijos karaliaus dvare, matyt, per sunku buvo surasti tikslius senųjų meistrų kūrinius, kuriais remdamasis, jis galėtų nutapyti senų laikų valdovus. Ir paveiksle pavaizduotas tikrai ne Jogaila. Kodėl taip teigiu? Pažiūrėkime, kaip Jogailą apibūdina 15 amžiaus lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas, Jogailos vaikų mokytojas Janas Dlugošas, „ Jis buvo vidutinio ūgio, ilgo ir plono veido, susiaurėjusiu smakru, maža, ilga ir smailia galva, beveik visiškai nuplikęs, su juodomis, mažomis, visada neramiomis akimis, kurios nuolat tam tikru būdu judėjo savo orbitose. Jo ausys buvo ilgos, balsas stiprus ir greitai kalbėjo, kūnas lieknas ir dailus, ilgas kaklas.“.Ne visai panašu į šį portretą, tiesa? Tačiau aprašymas pilnai atitinka atvaizdą marmuriniame bareljefe ant valdovo sarkofago Vavelio katedroje, nuostabiame Lenkijos viduramžių skulptūros kūrinyje, sukurtame dar valdovui esant gyvam. Internete rasite ir daugiau šios skulptūros atvaizdų. Dar vienas Jogailos atvaizdas yra rusėnų menininko tapytoje freskoje Liublino pilies koplyčioje. Jis datuojamas maždaug 1418 m., t.y., valdovui esant gyvam. Jame matome klūpintį nuplikusį neaukštą žmogų, išoriškai atitinkantį Jano Dlugošo aprašymą. Tikriausiai pagal atvaizdą ant sarkofago tapytas ir šis Jogailos karūnavimo atvaizdas iš Krokuvos, datuotinas 1475-1480 m., t.y., jau po valdovo mirties. Ir visi trys šie atvaizdai tikrai atitinka Jano Dlugošo aprašymą. O kas gi atvaizduotas mūsų pirma parodytame neva Jogailos portrete? Kadangi mes esame LDK numizmatikos kanale, matyt, dauguma Jūsų be abejonės jau atpažino šį žmogų. Pažiūrėkite į portretą ant 1568 m. lietuviško ketvirtoko. Be jokios abejonės, portrete atvaizduotas Jogailos proanūkis Žygimantas Augustas. Žygimantas Augustas mėgo meną ir yra išlikę daug valdovo portretų, tapytų iš natūros. Pažiūrėkite į šiuos portretus – be jokios abejonės tai tas pats žmogus, kaip matėme, viename iš portretų po 356 m. po mirties neteisingai įvardintas kaip Vladislovas Jogaila. Tik čia pamatysite teisingus užrašus – tai yra Žygimantas Augustas. Irgi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, kaip ir jo prosenelis Vladislovas Jogaila. Ir tai ne vienintelė Marcello Bacciarelli klaida, tapant Lietuvos ir Lenkijos valdovus. Brangūs LDK monetas renkantys numizmatai, pagal žinomus karalių biustus ant monetų pabandykite atspėti, kas yra šis valdovas? Turbūt atspėjote iš karto, buvo nesunku. Pagal 17 a. pradžios drabužius ir pažįstamą veidą sakysite, kad tai Žygimantas III Vaza. Tačiau, pagal parašą po portretu pasirodo, tai Marcello Bacciarelli nutapytas Žygimantas Augustas….. kaip ant delno dar viena tapytojo klaida….na, galbūt tapytoją nebent suklaidino Žygimanto vardas ant seno portreto, kurį jis kopijavo, juolab tikrojo Žygimanto Augusto portretas jau buvo užimtas – jį dailininkas pavadino Jogaila….. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Apie keistas pusgrašių interpunkcijas
Kai tik įdėjau į Contribee mūsų knygos puslapio parduotuvę kelias Žygimanto Senojo monetas su keistomis interpunkcijomis legendoje, vėl pasipylė klausimai, ką jos galėtų reikšti. Apie tai kadaise pasakojau savo filmuke, bet, matyt, atėjo laikas priminti ir akcentuoti tai vėl. Iš pradžių pažiūrėkime tas monetas. Štai 1512 m. labai retas pusgrašis su šešiais taškais reverso legendos pabaigoje. Pažiūrėkime šią monetą iš arčiau. Matote, iš taškų sudaryta rozetė reverso legendos pabaigoje. Mūsų knygoje tai H40 AR, ir, kai rašėme knygą, mes matėme tik vienintelę tokią monetą, todėl jai ir suteikėme I retumą. Dabar, kaip matote, turime ir kitą monetą, ir ji yra parduodama. Atsivertę Geltonąją knygą pamatysite, kad tai ne ta pati moneta, ji skiriasi nuo pavaizduotos knygoje, o jos ir aprašytos knygoje monetos stoviai panašūs. Natūralu, kad žmonėms kilo klausimai, ką galėtų reikšti toks ornamentas iš ratukų reverso legendos pabaigoje. Ir įdomūs ženklai gali būti ne tik legendos pabaigoje. Pažiūrėkite į šią monetą, irgi išstatytą toje pačioje parduotuvėje. 1511 metai, H39 Z knygoje. II retumas. Įdomi moneta, kas sekate šį Youtube kanalą, atsimenate, minėta ne viename filmuke, ir tikrai verta, kad ją išnagrinėtumėme nuodugniau. Padidinkime monetos paveikslėlį. Ir čia reikia atkreipti dėmesį į dvi vietas: monetos lauką prie Erelio snapo (ten keturi ratukai) ir reverso legendą po DVCIS (ten keturi taškai). Taip, nors senoje knygoje mes rašėme, kad prie Erelio snapo trys ratukai, įžiūrėjome dar vieną, kurį dalinai dengia Erelio liežuvis. Naujojoje knygoje jau bus rašoma apie keturis ratukus. Apie tokius ženklus jau pasakojau sename filmuke. Pažiūrėkime jo ištrauką. Beje, parduotuvėje išstatytas ir dar vienas retas pusgrašis su ratuku prie Erelio snapo. Matote, irgi 1511 metai, H39 X. Ratukas paveikslėlyje matomas tik dalinai, todėl čia vėl Jums reikės atsiversti mūsų Geltonąją knygą. Galite monetą palyginti su aprašyta knygoje ir įsitikinsite, kad tai tokia pati moneta. Taigi, o kad parduotuvėje išstatytas mūsų anksčiau nagrinėtas pusgrašis yra tikrai H39 Z, irgi nesunkiai galime įsitikinti palyginus jo atvaizdą su H39 Z monetos atvaizdu knygoje. Matote, monetos yra vienaspaudės, tik ant monetos, išstatytos parduotuvėje, nepilnai atsispaudęs Erelio vaizdinys ir mus dominantys ratukai. Filmuke, kurį žiūrėjome anksčiau, neatkreipėme deramo dėmesio į dar vieną pusgrašio anomaliją – keturis taškus po DVCIS. Jie puikiai matomi ant abiejų monetų. Tačiau mes dar rašydami žaliąją pusgrašių knygą 2016 m. patebėjome nebūdingai didelį interpunkcijos taškų skaičių, pasitaikantį kaip legendos viduryje, taip ir pabaigoje. Štai dar vienas pavyzdys. Paveikslėlis iš mūsų knygos. 1510 m. pusgrašis. H38 L mūsų knygoje su penkiais ratukais reverso legendos pabaigoje. Ir, atkreipkite dėmesį, knygoje pateiktos dvi monetos iš knygos bendraautoriaus Mikalai Darashkevich kolekcijos, ant kurių šie ratukai yra visiškai skirtingi. Matote, ir kairės ir dešinės monetos reverso legendų pabaigose yra po penkis ratukus, tačiau jie sudėti visiškai skirtingi. Ir mūsų knygos bendraautorius taip pat gilinosi, ką šie ratukai(taškai) gali reikšti. Kas domitės Žygimanto Senojo lietuviškais pusgrašiais, turėjote matyti šią Mikalai Darashkevich sudarytą lentelę. Kolegos nuomone, ratukų(taškų) skaičius ir jų santykis monetos averse ir reverse galėjo padėti identifikuoti kiekvienų metų atskiras pusgrašių emisijas. Šią hipotezę jis pateikė knygos skaitytojams ir akcentavo, kad pateikta lentelė gali padėti kolekcininkams sistematizuoti savo kolekcijas ir tapti pagalbine priemone ieškant naujų, dar neaprašytų monetų variantų. Vartydami būsimą mūsų knygą, išeisiančią šiemet sausio viduryje, pamatysite, jog joje bus aprašyti ir nauji variantai, kurių nerasite šioje lentelėje. Ir, atsimenate, ankstesniuose filmukuose aš pasakojau, kad nerasta rašytinių šaltinių, galinčių pagrįsti kolegos Mikalai hipotezę, o, mano manymu, šie ratukai(taškai) galėjo tiesiog atlikti dekoratyvinę funkciją, neieškant gilesnės prasmės. Savo nuomonę aš motyvavau tuo, kad dažnai daugiau ratukų(taškų) pastebima legendoje, kur yra klaidos legendoje ir žodis gavosi trumpesniu. Atsiradusią tuščią vietą spaudų raižytojai ir užpildydavo taškais (ratukais). Bet kokiu atveju, klausimas apie jų prasmę lieka atviru, o dabar Contribee platformoje esančioje mūsų naujosios knygos puslapio parduotuvėje galite nusipirkti monetų su anomaliais, daugumai Žygimanto Senojo lietuviškų pusgrašių nebūdingais ratukais ( taškais) interpunkcijose ir monetų laukuose. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Karalienė Barbora ar Barbora Radvilaitė?
Nuo Trijų Karalių kunkuliuoja bent kiek istorija besidominti Lietuvos visuomenė. Ir žiniaskaidoje ir iš lūpų į lūpas kartojamas Barboros Radvilaitės vardas ir man vėl kyla klausimas, o kaip mes turime vadinti šią iškilią Lietuvos istorijoje asmenybę, Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę. Truputis istorijos. Žinoma, kad Barbora Radvilaitė gimė gruodžio 6 d., tačiau metai nėra tiksliai žinomi – 1520 arba 1523 m. 1536 m. jos tėvas Rodūnėje sudarė sutartį su Goštautų šeima, pagal kurią ji turėjo ištekėti už Alberto Goštauto sūnaus Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto, kuris nuo 1539 m. tapo Trakų vaivada. Vedybos su 29 metų Stanislovu Goštautu įvyko 1537 m. gegužės 17 d. Geranainyse (netoli Vilniaus, dabar Baltarusija). Taigi, nuo tada ją turėtumėme vadinti Barbora Goštautiene. 1540 m. mirė jos tėvas, o 1542 m. po trumpos ligos netikėtai mirė ir vyras. Gal po metų Barbora susipažino su Žygimantu Augustu. Radvilos 1547 m. rugsėjo mėnesį sulaukė Žygimanto Augusto vizito pas seserį, pakvietė kunigą ir slaptai sutuokė karalių su Barbora. Nuo to laiko pagal lietuvišką tradiciją ją turėtumėme vadinti Barbora Žygimantiene (analogija su mums puikiai žinoma istorine asmenybe Ona Vytautiene). 1548 m. balandžio 17 d. Žygimantas Augustas Vilniuje Barborą oficialiai pristatė kaip savo žmoną ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę. Barbora Lenkijos karaliene karūnuota buvo tik 1550 m. gegužės 7 d. Krokuvoje. Po karūnacijos Barbora sunkiai susirgo ir 1551 m. mirė. Lietuvių kalbos rašybos taisyklėse aiškiai išdėstyta, kaip mes turime vadinti karūnuotus asmenis. Karalių ir karalienių vardai (krikščioniškos tradicijos) lietuvių kalboje paprastai vartojami tradicinėmis lietuviškomis formomis, žr. leidinio „Lietuvių kalbos rašyba: taisyklės, komentarai, patarimai“, patvirtinto Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2022 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. N-1 (190), 8.1.1.1 punkto 5* komentarą. Jame rašoma: karalių, karalienių (krikščioniškos tradicijos), popiežių ir šventųjų vardų paprastai vartojamos tradicinės formos, pvz.: Ispanijos karalius Pilypas VI (isp. Felipe VI), Švedijos karalius Karolis Gustavas (šved. Carl Gustaf), Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II (angl. Elizabeth II), popiežius Pranciškus (lot. Franciscus), šventasis Petras, šventasis Jonas, šventoji Teresė. Taigi , taip pat ir Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora. Tačiau mes užsispyrę ją vadiname Barbora Radvilaite. Lietuviška mergautine pavarde. Pagal lietuvišką tradiciją tokią ji turėjo pirmus 14 ar 17 gyvenimo metų, iki vestuvių su Stanislovu Goštautu. Tačiau kodėl mes taip ją vadiname, kalbėdami apie visą karalienės Barboros gyvenimą? Ir ar tai pagarbu? Sakysite, taip istoriškai susiklostė. Na, jeigu tai pažodinis vertinys iš lenkų kalbos, nesigilinant į lietuvių kalbos tradicijas ir taisykles, tai nieko čia gero. Juolab, lenkų kalboje įsišaknijęs Barbaros Radziviluvnos vardas kadaise turėjo ir neigiamą atspalvį – tuo buvo pabrėžiama nekarališka karalienės Barboros kilmė. Sakysite, istorijos mokslui svarbūs dinastiniai ryšiai, kuriuos galime atsekti pagal giminės vardą. Atsimenate Moskovijos didžiąją kunigaikštytę Eleną, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro žmoną? Niekur neužtikau, kad lietuviškai ją vadintų Elena Ivanaite (pagal tėvą, Ivaną III), maža kur ją vadina Elena Aleksandriene (pagal vyrą Aleksandrą) arba Elena Riurikaite (pagal Riurikaičių dinastiją, kuriai ji priklausė). Dažniausia ji vadinama tiesiog kunigaikštiene ar karaliene Elena. Ir visi supranta, apie kokį asmenį kalbama. Tai čia dvigubi standartai? O gal Lietuvos didžiąją kunigaikštienę, o vėliau Lenkijos karalienę Barborą mes vadiname mergautine pavarde, kad atskirti nuo jos uošvio Žygimanto Senojo antrosios žmonos vengrės Barboros Zápolya? Suprantu, lietuviškos Radvilų giminės akcentas buvo labai svarbus tarpukaryje, kai jauna Lietuvos valstybė tvirtino savo identitetą prieš tuos, kurie „ tupi ant kalniuko, akys žiba kaip velniuko“( čia ištrauka iš tarpukario folkloro ). Tada buvo svarbu pabrėžti lietuvišką Barboros kilmę, paminint jos giminės vardą. Tačiau dabar niekam nieko nereikia įrodinėti. Manau, kad iš pagarbos lietuvių kalbai ir pačiam asmeniui, įrašytam į Lietuvos istoriją, tikslinga Barborą Radvilaitę vadinti Lietuvos didžiąja kunigaikštiene, Lenkijos karaliene Barbora, jeigu mes nekalbame apie jos paauglystės metus. O ką apie tai manote Jūs? Padiskutuokime šio filmuko aptarime, labai laukčiau Jūsų atsiliepimų. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.