Šiandien parodysiu nepaprastai įdomaus kolegos Edvino pateikto Aleksandro lietuviško pusgrašio nuotraukas.Iš karto pasakysiu, kad tokią monetą matau pirmą kartą, tai mūsų kataloge neaprašytas pusgrašis ir mes jam suteikėme kol kas darbinį H3 O numerį. Pažiūrėkite, 1-A Vytis ir 2 Erelis, tačiau atkreipkite dėmesį į reverso legendą. Matome, kad žodyje MAGNI kažkas negerai. Kad tai išsiaiškinti, padidinkime įdomią vietą. Atkreipkite dėmesį į G raidę. Matome, jog meistras du kartus per apsirikimą taukštelėjo raidės G puansonu ir gavosi MAGG….matyt, norėdamas ištaisyti tą vietą, jis dar kartą taukštelėjo raidės G puansonu viduryje tarp dviejų G. Ir gavosi tokia trijų G kombinacija. Nagrinėdami šią monetą juokėmės, kad, matyt, meistras dare motininį spaudą po kasdieninės alaus dozes, šiek tiek apsvaigęs. Juk viduramžiais buvo įprasta darbuotojams kasdien skirti pinigus alui. Apie tai ir pašnekėsim. Čia matote aludario portretą iš viduramžių manuskripto Die Hausbücher der Nürnberger Zwölfbrüderstiftungen, 1425 m. Alus buvo svarbus viduramžių Europos gyvenime Elfrikas iš Einšemo, gyvenęs X-XI a. įvardina savo pasirinkimą : „Renkuosi elį, jei turiu jo arba vandenį, jei neturiu elio”. Šventoji Hildegarda iš Bingeno 1150 m . savo veikale “Physica Sacra” rašo : „Nesvarbu, ar žmogus yra sveikas, ar jis serga, jei jis ištroškęs, jis turėtų gerti vyną ar alų, bet ne vandenį. Vanduo gali pakenkti kraujui ir nuotaikai, o ne padėti… alus pilnina kūną ir … suteikia veidui gražią spalvą. Tuo tarpu vanduo silpnina žmogų.” Daugelio autorių darbuose rasime, kad viduramžių žmogus per dieną vidutiniškai suvartodavo 3 litrus alaus. Ne išimtis ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio Dvaro sąskaitų knygose (1494-1504) net 18 kartų rasime paminėtas alui skirtas lėšas. Labai įdomus 1502 m. įrašas , skirtas Polocko vaitui už patrankininkus laiduotoms sumoms. Išvertus iš lotynų kalbos, jis skambėtų taip: „Ponas lauko vadas prie Polocko vaito stalo spalio (…) d. priskyrė penkis patrankininkus, (vardus perskaitysiu kaip originale): Erhardum, Andream, Ladislaum, Arnoldum et Iohannem. Jie maitinosi su juo iki birželio pirmos dienos, susidaro 32 savaitės, vienam skaičiuojant išlaidoms už kiekvieną savaitę po 7 grašius ir dar kiekvienam (priskaitant) po 6 denarus kasdien už alų“. Matome, kad kasdien buvo alui skiriama po 6 denarus. Lenkų tyrinėtojai apskaičiavo, kad Žygimanto Senojo laikais, neilgai trukus po nagrinėjamo laikotarpio, Vroclave 139 litrų bačka alaus kainavo 20-30 grašių. Torunėje alaus bačka (134-163 litrų) kainavo 7-16 grašių, o Krokuvoje bačka alaus (163 litrų) kainavo 12-20 grašių. Tai yra, už 1 lenkišką grašį galima buvo nupirkti nuo 6 iki 20 litrų alaus. Turint omenyje, kad lenkiškas grašis buvo 20 procentų pigesnis už lietuvišką, už 6 lietuviškus denarus, kurie kaip tik sudarytų 0,75 lenkiško grašio, jei buvo tokios pačios kainos, kasdien galima buvo nusipirkti nuo 4,5 iki 15 litrų alaus. Žodžiu, tokios kasdieninės dozės ir su šinkoriaus antkainiu turėjo užtekti…. Tiek šiandien, gero Jums kolekcionavimo.