Posted on Leave a comment

Žvilgsnis į Lietuvos praeitį: monetų kalyba, dingusi karūna ir laiko išbandymą atlaikiusi bastėja

Istorija nėra tik kažkas, apie ką mes skaitome – tai kažkas, kas vis dar kalba mums per vėl atrastus prarastus lobius, per monetas, kurios kadaise perėjo mūsų protėvių rankas, ir per pačias sienas, kurios prieš šimtmečius gynė miestus.

2025 m. vasario 8 d. kviečiame atsigręžti į praeitį ir patyrinėti žavų Lietuvos numizmatikos pasaulį, pristatydami naują knygą, skirtą didžiųjų kunigaikščių Aleksandro Jogailaičio ir Žygimanto Senojo monetų kalybai. Ši knyga yra ne tik apie seną sidabrą – joje pasakojama apie galią, ekonomiką ir meniškumą per monetas, suformavusias tautą.

Tačiau istorija parašyta ne tik knygose – ji atidengta po mūsų kojomis.

Visai neseniai Vilniaus katedros kriptose buvo aptiktas stulbinantis atradimas: Lietuvos valdovų laidojimo insignijos, tarp jų ir Aleksandro Jogailaičio karūna. Dešimtmečius buvo manoma, kad ji prarasta laiko tėkmėje, tačiau ji buvo čia – paslėpta po miestu ir laukė, kol bus surasta. Šis atradimas pakeitė mūsų supratimą apie karališkąją Lietuvos praeitį, suteikdamas apčiuopiamą ryšį su valdovu, pakeitusiu šalies pinigų sistemą, įvedusiu vakarietišką požiūrį į monetų kalybą.

O kur geriau aptarti šias žavias istorijos dalis, jei ne Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje – įtvirtinime sienos, kurios statybą pradėjo ne kas kitas, o pats Aleksandras Jogailaitis? Šis per karus ir šimtmečius išlikęs tvirtas fortifikacinis statinys yra tinkamas fonas pokalbiui apie Lietuvos viduramžių paveldą, jos valdovus ir monetas, ant kurių iškalti jų vardai.

🔗 Skaitykite apie bastėją: Vilniaus gynybinės sienos bastėja

📍 Prisijunkite prie mūsų Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje 13 val., dviems valandoms istorinių atradimų, numizmatinių įžvalgų ir progos pasinerti į didingą Lietuvos praeitį.


Pristatyme turėsite galimybę išgirsti knygos autorius, pradėjusius kataloguoti lietuviškas Aleksandro ir Žygimanto Senojo monetas dar 2005-aisiais – prieš dvidešimt metų. Be to, pristatyme bus ypatinga galimybė įsigyti retų monetų iš Pusgrasis.com  su nuolaida – kartais net už pusę kainos!

Šis išskirtinis pasiūlymas bus taikomas dešimčiai monetų, kurių retumo klasė svyruoja nuo II (labai reta) iki VI (nedažna). Kai kurios iš siūlomų monetų yra:

Renesansinis-gotikinis Aleksandro pusgrašis – rečiausias Aleksandro pusgrašių tipas. Atkreipkite dėmesį, mūsų kataloge yra dešimt gotikinių-renesansinių pusgrašių tipų, tačiau tik vienas renesansinis-gotikinis pusgrašio tipas.

1516 m. pusgrašis su pilna data – labai paklausi ir išskirtinai gerai nukalta moneta, vertinama kolekcininkų.

Moneta, švenčianti 500 metų jubiliejų – ne bet kokia pusės tūkstantmečio senumo moneta, bet su įspūdinga ir reta kaldinimo klaida: valstybės pavadinimą į dvi dalis padalija interpunkcija – LITVA:NIE.

Nepraleiskite progos! Istorija gyva – tapk jos dalimi! Istorija gyva – tapk jos dalimi!

Posted on Leave a comment

A Glimpse into Lithuania’s Past: Coinage, a Lost Crown, and the Bastion That Stood the Test of Time

History is not just something we read about—it’s something that still speaks to us, through lost treasures rediscovered, through coins that once passed through the hands of our ancestors, and through the very walls that defended cities centuries ago.

On February, 8 (2025) we invite you to step back in time and explore the fascinating world of Lithuanian numismatics with the presentation of a new book dedicated to the coinage of Grand Dukes Alexander Jagiellon and Sigismund the Old. This book is not just about old silver—it tells the story of power, economy, and the artistry behind the coins that shaped a nation.

But history isn’t just written in books—it’s uncovered beneath our feet.

Just recently, an astonishing discovery was made in the crypts of Vilnius Cathedral: the burial insignia of Lithuanian rulers, including the crown of Alexander Jagiellon. For decades, it was believed lost to time, yet here it was—hidden beneath the city, waiting to be found. This discovery has reshaped our understanding of Lithuania’s ducal past, offering a tangible link to a ruler who transformed the nation’s monetary system, introducing a Western-style approach to its coinage.

And what better place to discuss these fascinating pieces of history than at the Bastion of the Vilnius Defence Wall—a fortification whose construction was begun by none other than Alexander Jagiellon himself? This bastion, standing resilient through wars and centuries, is a fitting backdrop to a conversation about Lithuania’s medieval heritage, its rulers, and the coins that bore their names.

🔗 Read about the Bastion: Bastion of the Vilnius Defence Wall

📍 Join us at the Bastion of the Vilnius Defence Wall at 13:00 for two hours of historical discoveries, numismatic insights, and a chance to immerse yourself in Lithuania’s grand past.


At the presentation, you will have the opportunity to hear from the book’s authors, who began cataloguing Lithuanian coins of Alexander and Sigismund the Old back in 2005—twenty years ago. Additionally, the presentation will feature a special chance to purchase rare coins from Pusgrašis at discounted prices—sometimes even for half the price!

This exclusive offer applies to ten coins with rarity grades ranging from II (extremely rare) to VI (uncommon). Some of the featured coins include:

Renaissance-Gothic Halfgroat of Alexander – The rarest type of Alexander’s half-groschen. To put this into perspective, our catalogue includes ten Gothic-Renaissance types, yet only one Renaissance-Gothic type.

1516 Halfgroat with a Full Date – A highly sought-after and exceptionally well-struck coin, prized by collectors.

A Coin Celebrating Its 500th Anniversary – Not just any half-millennium-old coin, but one with a fascinating and rare minting error: the country’s name is split into two parts by a separator—LITVA:NIE.

Don’t miss the opportunity! History is alive—come be a part of it!

Posted on 1 Comment

Karalienė Barbora ar Barbora Radvilaitė?

Nuo Trijų Karalių kunkuliuoja bent kiek istorija besidominti Lietuvos visuomenė. Ir žiniaskaidoje ir iš lūpų į lūpas kartojamas Barboros Radvilaitės vardas ir man vėl kyla klausimas, o kaip mes turime vadinti šią iškilią Lietuvos istorijoje asmenybę, Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę. Truputis istorijos. Žinoma, kad Barbora Radvilaitė gimė gruodžio 6 d., tačiau metai nėra tiksliai žinomi – 1520 arba 1523 m. 1536 m. jos tėvas Rodūnėje sudarė sutartį su Goštautų šeima, pagal kurią ji turėjo ištekėti už Alberto Goštauto sūnaus Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto, kuris nuo 1539 m. tapo Trakų vaivada. Vedybos su 29 metų Stanislovu Goštautu įvyko 1537 m. gegužės 17 d. Geranainyse (netoli Vilniaus, dabar Baltarusija). Taigi, nuo tada ją turėtumėme vadinti Barbora Goštautiene. 1540 m. mirė jos tėvas, o 1542 m. po trumpos ligos netikėtai mirė ir vyras. Gal po metų Barbora susipažino su Žygimantu Augustu. Radvilos 1547 m. rugsėjo mėnesį sulaukė Žygimanto Augusto vizito pas seserį, pakvietė kunigą ir slaptai sutuokė karalių su Barbora. Nuo to laiko pagal lietuvišką tradiciją ją turėtumėme vadinti Barbora Žygimantiene (analogija su mums puikiai žinoma istorine asmenybe Ona Vytautiene). 1548 m. balandžio 17 d. Žygimantas Augustas Vilniuje Barborą oficialiai pristatė kaip savo žmoną ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę. Barbora Lenkijos karaliene karūnuota buvo tik 1550 m. gegužės 7 d. Krokuvoje. Po karūnacijos Barbora sunkiai susirgo ir 1551 m. mirė. Lietuvių kalbos rašybos taisyklėse aiškiai išdėstyta, kaip mes turime vadinti karūnuotus asmenis. Karalių ir karalienių vardai (krikščioniškos tradicijos) lietuvių kalboje paprastai vartojami tradicinėmis lietuviškomis formomis, žr. leidinio „Lietuvių kalbos rašyba: taisyklės, komentarai, patarimai“, patvirtinto Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2022 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. N-1 (190), 8.1.1.1 punkto 5* komentarą. Jame rašoma: karalių, karalienių (krikščioniškos tradicijos), popiežių ir šventųjų vardų paprastai vartojamos tradicinės formos, pvz.: Ispanijos karalius Pilypas VI (isp. Felipe VI), Švedijos karalius Karolis Gustavas (šved. Carl Gustaf), Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II (angl. Elizabeth II), popiežius Pranciškus (lot. Franciscus), šventasis Petras, šventasis Jonas, šventoji Teresė. Taigi , taip pat ir Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora. Tačiau mes užsispyrę ją vadiname Barbora Radvilaite. Lietuviška mergautine pavarde. Pagal lietuvišką tradiciją tokią ji turėjo pirmus 14 ar 17 gyvenimo metų, iki vestuvių su Stanislovu Goštautu. Tačiau kodėl mes taip ją vadiname, kalbėdami apie visą karalienės Barboros gyvenimą? Ir ar tai pagarbu? Sakysite, taip istoriškai susiklostė. Na, jeigu tai pažodinis vertinys iš lenkų kalbos, nesigilinant į lietuvių kalbos tradicijas ir taisykles, tai nieko čia gero. Juolab, lenkų kalboje įsišaknijęs Barbaros Radziviluvnos vardas kadaise turėjo ir neigiamą atspalvį – tuo buvo pabrėžiama nekarališka karalienės Barboros kilmė. Sakysite, istorijos mokslui svarbūs dinastiniai ryšiai, kuriuos galime atsekti pagal giminės vardą. Atsimenate Moskovijos didžiąją kunigaikštytę Eleną, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro žmoną? Niekur neužtikau, kad lietuviškai ją vadintų Elena Ivanaite (pagal tėvą, Ivaną III), maža kur ją vadina Elena Aleksandriene (pagal vyrą Aleksandrą) arba Elena Riurikaite (pagal Riurikaičių dinastiją, kuriai ji priklausė). Dažniausia ji vadinama tiesiog kunigaikštiene ar karaliene Elena. Ir visi supranta, apie kokį asmenį kalbama. Tai čia dvigubi standartai? O gal Lietuvos didžiąją kunigaikštienę, o vėliau Lenkijos karalienę Barborą mes vadiname mergautine pavarde, kad atskirti nuo jos uošvio Žygimanto Senojo antrosios žmonos vengrės Barboros Zápolya? Suprantu, lietuviškos Radvilų giminės akcentas buvo labai svarbus tarpukaryje, kai jauna Lietuvos valstybė tvirtino savo identitetą prieš tuos, kurie „ tupi ant kalniuko, akys žiba kaip velniuko“( čia ištrauka iš tarpukario folkloro ). Tada buvo svarbu pabrėžti lietuvišką Barboros kilmę, paminint jos giminės vardą. Tačiau dabar niekam nieko nereikia įrodinėti. Manau, kad iš pagarbos lietuvių kalbai ir pačiam asmeniui, įrašytam į Lietuvos istoriją, tikslinga Barborą Radvilaitę vadinti Lietuvos didžiąja kunigaikštiene, Lenkijos karaliene Barbora, jeigu mes nekalbame apie jos paauglystės metus. O ką apie tai manote Jūs? Padiskutuokime šio filmuko aptarime, labai laukčiau Jūsų atsiliepimų. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.