Vakar Bažnytinio paveldo muziejuje įvyko spaudos konferencija, per kurią pristatyta žinia apie Vilniaus Arkikatedros požemiuose atrastą slaptavietę su Lietuvos ir Lenkijos valdovų laidojimo insignijomis. Rastos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (beje, apie jo lietuviškas monetas tuoj išeis mūsų su Dzmitry Huletski knyga) ir jo sūnėno Žygimanto Augusto žmonų, karalienių Elžbietos ir Barboros karūnos, pomirtinės valdžios insignijos ir įkapių brangenybės. Su rastomis brangenybėmis galite susipažinti kad ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų feisbuko puslapyje, iš jo ir matomas paveikslėlis, kuriame nufotografuotas medalionas, priskiriamas karalienei Elžbietai, nuotr. aut. Vilniaus arkivyskupija / Aistė Karpytė. Na, o mums, besidomintiems numizmatika, visų pirma įdomu, iš kokios monetos padarytas šis medalionas. Ir ačiū mielai Daliai, vienoje iš feisbuko diskusijų davusiai mintį šiam filmukui. Atsimenate, karalienė Elžbieta mirė 1545 m. jauna, vos 19 metų, po jos mirties 1547 m. Žygimantas Augustas vedė Barborą. Kad tai karalienės Elžbietos įkapių dalis, pirmą kartą sužinojome iš aprašų, sudarytų 1931 m., pirmą kartą atradus valdovų laidojimo vietas Vilniaus Arkikatedroje. Valdovų palaidojimo kripta Arkikatedros požemiuose rasta 1931 metų rudenį, kai po potvynio buvo vykdomi Katedros avarinės būklės likvidavimo darbai. Kriptoje ilsėjosi Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonų – karalienių Elžbietos ir Barboros palaikai. Šiame filmuke karalienių nevadinsiu Elžbieta Habsburgaite ir Barbora Radvilaite, man tai atrodo nepagarbu, lygiai taip pat, kaip dabar neskanu skaityti, kai Kembridžo hercogienę Catherine geltonoji spauda kažkodėl nuolat vadina Kate Middleton. Kartu su valdovų palaikais buvo išlikusios karališkosios laidojimo (įkapių) insignijos. Matote ir 1931 m. nuotrauką, kurioje atvaizduotas tas pats medalionas. Tikriausiai 1939 m., artėjant Antram pasauliniam karui, šios brangenybės buvo vėl paslėptos ir naujai atrastos jau šiais laikais. Apie jų atradimą yra atskira, beveik detektyvinė istorija, ją, jei įdomu, nesunkiai rasite internete. Bet tai ne šio filmuko tema. Pašnekėkime apie monetą – medaliono pagrindą. Tai gerai žinomas prūsiškas Torunėje kaldintas 1533 m. portugalas – 10 dukatų. Čia matote jį aprašytą vieno iš mūsų knygos leidimo rėmėjų – Numista internetiniame numizmatiniame kataloge. Monetos averse pavaizduotas Žygimanto Senojo biustas, monetos reverse- Žygimanto Augusto biustas. Monetos skersmuo – beveik 38 mm. svoris – 35 gramai. Tai didelė ir graži auksinė moneta. Žinomas ne vienas jos egzempliorius. Tokia moneta 2019 m. buvo parduota JAV Stack’s Bowers aukcione už 420 000 USD kainą (2019-01-09 Niujorko aukcionas, lotas Nr. 1223). Prie tokios monetos prilitavus ąselę ir sukurtas papuošalas, kurį nešiojo viena iš karalienių. Tačiau kuri? Ar 1931 m. mokslininkai, aprašę valdovų palaidojimo kriptos radinius, negalėjo suklysti ir medalioną priskirti ne tam asmeniui? Čia matote vokiečių tapytojo Luko Kranacho Jaunesniojo tapytą diptichą – karalienių Elžbietos ( soste buvo 1543 – 1545) ir Barboros (soste buvo 1547 – 1551) portretus. Karalienių veido bruožų tikroviškumas rodo, kad jie tapyti arba iš natūros, arba remiantis išsaugotais ir anksčiau tapytais portretais. Šis diptichas datuojamas 1551 m., todėl pilnai karalienė Barbora galėjo būti tapyta iš natūros. Pasižiūrėkime į jos portretą. Matome tikrai ne gražuolę, bet simpatingą moterį didelėmis tamsiomis akimis, taisyklingu veido ovalu, poilge tiesia nosimi ir maža burna. Akį traukia šviesi, alebastrinė veido spalva. Portretas veido gyvumu ir bruožų charakteringumu stipriai skiriasi nuo žinomų daugelio pomirtinių karalienės Barboros portretų. Tačiau man šiandien čia svarbiausia yra karalienės papuošalas. Padidinkime jo vaizdą. Ant aukso grandinės už ąselės kaba apvalus aukso spalvos papuošalas su matomu biustu į dešinę (heraldinę kairę). Nepaprastai panašu į Arkikatedros požemiuose rastą medalioną, ar ne? Ar gali būti, kad 1931 m. mokslininkai suklydo ir medalioną priskyrė ne tam asmeniui, o tai yra karalienės Barboros papuošalas ir mes šiandien matome papuošalą, įamžintą Luko Kranacho Jaunesniojo darbe? Bet kokiu atveju, viena iš karalienių tikrai nešiojo papuošalą, kurio vienoje pusėje buvo jos vyro, Žygimanto Augusto, o kitoje – jos uošvio, Žygimanto Senojo atvaizdai. Ir jis buvo pagamintas iš didelės auksinės monetos – 1533 m. prūsiško Torunės portugalo. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Author: Giedrius
Apie lietuviškas sankcijas maskvėnams ir češuikas.
Su kolega Knygų mugėje šnekėjome apie lietuvių- maskvėnų 1534-1537 m.karą,apie tai,kad lietuviams nesisekant,dalis jų kariuomenės iždo galėjo patekti maskvėnams į rankas ir iš lietuviškų monetų šie nusikalė savo češuikas,ar žvynelius, kaip tai skambėtų lietuviškai.Kolega pasidomėjo,o kas tos češuikos, ir sumaniau apie tai papasakoti šiame filmuke.Šias ypač mažas maskvėnų sidabrines monetas matote paveikslėlyje,galite palyginti su šalia palyginimui gulinčia 1 cento moneta. Maskvėnai dar nebuvo atradę Sibire esančių sidabro rūdos klodų,todėl sidabro žaliava pirmiausia buvo užsienio,iš vakarų ateinančios sidabrinės monetos. Žaliavos apdirbimas būdavo pradedamas išlydant monetas į luitus,juos preliminariai išvalant nuo priemaišų,kad būtų gautas 960 prabos sidabro mėginys.Luitai, gauti po perlydymo,apdorojami,ištempiami į vielą, kuri supjaustoma reikiamo ilgio fragmentais.Tada jie lyginami ir atkaitinami,kad būtų užtikrintas plastiškumas.Ruošiniai siunčiami į monetų kalyklą.Pats kalybos procesas vyko labai panašiai,kaip ir ankstyvųjų LDK monetų. Atsimenate, ruošinys patenka tarp dviejų spaudų,viršutinio ir apatinio, kuriuose yra veidrodiniai monetos averso ir reverso vaizdiniai ir mechaninio smūgio pagalba šie vaizdiniai atsispaudžia ant ruošinio. Galime kaip pavyzdį pasekti Ivano IV Žiauriojo,ar Rusčiojo,kaip jis dar buvo vadinamas(1533-1584),mūsiškio Vytauto Didžiojo 3 eilės proanūkio monetų kalybą.Beje, ir jo motina buvo Elena iš Glinskių giminės–dar viena pavardė,gerai žinoma iš LDK istorijos.Kiekvieno nominalo svoriui buvo taikomi standartai: 0,68 g kapeikai,0,34 g dengai ir 0,17 g poluškai. Maskvėnų monetų kalykla buvo atvira:kiekvienas,turėjęs sidabrinių užsienio monetų,sidabro dirbinių ar luitų,galėjo ten ateiti ir iš sidabro išlieti pinigų. Taip buvo užtikrintas tikslus maskvėnų monetų svoris ir grynumas– atnešusieji sidabrinius dirbinius tiksliai žinojo,koks tai metalas,kiek jis sveria ir kiek monetų iš jo galima pagaminti.Dėl to kalyklos meistrai negalėjo padaryti monetų lengvesnių ar pridėti pigesnių metalų, kad nukaldytų daugiau pinigų. Na,nebuvo LDK su maskvėnais draugais,todėl jau 15-16 amžiuose stebime veiksmą,panašų į dabartines vakarų sankcijas Rusijai.O kadangi sidabras į maskvėnų žemes iš Vakarų Europos keliavo per LDK žemes,jos valdovai galėjo tuo pasinaudoti,pablogėjus santykiams su maskvėnais.Apie tai įdomiai aprašyta Eugenijaus Ivanausko knygoje „Lietuvos monetų kalybos istorija nuo 1495 iki 1769 m.“, kurios paskutinio leidimo viršelį ir matote. Papasakosiu keletą istorijų iš knygos.Su monetų kalyba yra glaudžiai susijęs sidabro išvežimo į užsienį iš LDK teritorijos uždraudimas.Aišku, tai buvo svertas LDK valdovų rankose santykiuose su Maskva.Taip 1495 m. Maskvos pavaldinys možaiskietis Jakušas Malyškinas,važiavęs iš Vilniaus, sulaikytas Smolenske,ir Lietuvos valdovo dvariškis Petras Deržkovas iš jo atėmė 22 markes sidabro( o 1 markė lygi beveik 200 g.),pareikšdamas,kad uždrausta vežti sidabrą iš Lietuvos į Maskvą.Reikalas pasiekė valdovus. Maskvos valdovas Ivanas III 1495 m. gegužę ir rugpjūtį du kartus kreipėsi į Lietuvos Didįjį kunigaikštį Aleksandrą Jogailaitį,prašydamas sidabrą grąžinti maskvėnui ir panaikinti draudimą jį išvežti.Aleksandras Jogailaitis atsakė tik 1496 m. kovą.Nurodė, kad sidabrą maskvėnui pardavė Vilniaus pilietis,pažadėjo,jį suradus,išreikalauti atlyginimą maskvėnui už prarastą sidabrą ir pakartojo,jog sidabrą uždrausta išvežti į visas šalis.1497 m. Lietuva ir Lenkija pasirašė sutartį nepraleisti į Maskvą brangiųjų metalų. 1506 m.pabaigoje pakartotas draudimas išvežti į užsienį sidabrą, alavą ir vašką,o 1507 m.draudžiamų išvežti strateginių prekių sąrašas papildytas švinu ir šarvais.1507 m.dėl aptariamų prekių išvežimo uždraudimo pasirašyta Lietuvos ir Livonijos miestų sutartis.Kaip matote,ir tada sankcijos nedraugiškoms valstybėms buvo tarptautinės. Grįžkime prie maskvėnų monetų.Apie jas nepaprastai daug rusakalbės medžiagos internete,labai nuodugnūs internetiniai katalogai,kuriuose nagrinėjami net atskirų spaudų skirtumai.Tai tikrai ne mano tema,ir aš nesiplėsiu šių monetų identifikavime pagal valdovus, jei norėsite, viską lengvai atrasite internete. Čia kaip tik ir matote vieną iš tokių puslapių, kur atrasite kiekvieno maskvėnų valdovo kaldintus žvynelius. Apie šių monetų kainas.Jos tikrai įvairios.Neretai aukcionuose parduodami dideli šių monetų lotai už tikrai nedidelę kainą,kaip ir šiuo atveju estų aukcione.Matote juos kairėje.Tačiau yra ir labai retų ir labai brangių monetų.Dešinėje matote, kaip viena retesnė Ivano IV moneta išėjo aukcione už 92 JAV dolerius.Nesunkiai rastumėte ir dar didesnių retesnių egzempliorių kainų,bet tai tikrai ne mano tema,o internete yra begalė Jums galinčios padėti medžiagos, jei susidomėtumėte šiomis monetomis.Tiek šiandien.Gero Jums kolekcionavimo.
Apie Kazimiero IV sūnus ir dukras.
Prašėte išsamiau papasakoti apie 16 amžiaus Jogailaičių Europą – tokią pirminę Europos sąjungą, paremtą Kazimiero Jogailaičio vaikų kraujo ryšiais. Puikų jos žemėlapį galite rasti www.šaltiniai.info – interaktyvioje lietuvių kalbos, literatūros (kultūros) ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltinių duomenų bazėje. Joje pateikiama ugdymo procesui būtina informacija, aktualizuojami ir susiejami kalbos, literatūros ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltiniai; sudaromos galimybės giliau domėtis konkrečiomis temomis. Ir pradėkime nuo tėvų: Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgietės. Kazimieras IV Jogailaitis ( 1427 m. lapkričio 30 d. Krokuvoje – 1492 m. birželio 7 d. Gardine), Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis (1440–1492 m.), Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis (1447-1492 m.). Kazimieras Jogailaitis buvo jauniausias Jogailos sūnus, gimęs, kai Jogailai buvo virš 70 metų. Lenkijos sostą užėmė po brolio mirties ir metus laiko trukusio tarpuvaldžio. Apie Lietuvos didžiojo Kunigaikščio sostą: Žygimantui I arba Žygimantui Kęstutaičiui mirus, Lietuvoje vėl prasidėjo neramumai ir ginčai dėl sosto. Kai Jogailos sūnus Kazimieras, 13 metų berniukas, lenkų lydimas atvyko į Vilnių, Lietuvos ponai be lenkų žinios atliko Kazimiero vainikavimosi Lietuvos didžiuoju Kunigaikščiu apeigas, uždėdami jam ant galvos Gedimino mitrą (vainiką). Paskelbus Kazimierą Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu be lenkų sutikimo ir prieš jų norą, visi buvę Lietuvos ir Lenkijos ryšiai vėl nutrūko. Kadangi Kazimieras buvo labai jaunas, kraštą už jį valdė ponai su Jonu Goštautu priešakyje. Protingo Goštauto valdomoje Lietuvoje netrukus įsigyveno tvarka ir santaika. Kazimieras, likdamas Lietuvos didžiuoju Kunigaikščiu, buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi. Tuo metu Kazimiero vyresnysis brolis, Lenkijos karalius Vladislovas, žuvo kovoje su turkais (1444 m.).(Beje, ši tema tabai mėgiama alternatyviosios istorijos gerbėjų; pagal juos, Vladislovas Varnietis iš gėdos dėl pralaimėjimo turkams išvyko į Portugalijos valdas, ten vedė ir jo sūnus buvo ne kas kitas, o Kristoforas Kolumbas. Apie tai pilna video Youtube) Bet grįžkime prie oficialioje istorijoje minimos Vladislovo Varniečio mirties. Būtent tuo pasinaudoję lenkai ir pasikvietė Kazimierą užimti Lenkijos sostą. Lietuviai ilgai nenorėjo sutikti su atnaujinamais ryšiais, bet pagaliau nusileido, ir Kazimieras išvyko į Krokuvą vainikuotis Lenkijos karaliumi – drauge pasilikdamas ir Lietuvos didžiuoju Kunigaikščiu. Su žmona Elžbieta Habsburgiete (Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, Vokietijos, Čekijos ir Vengrijos karaliaus Albrechto II dukra) turėjo 13 vaikų, iš kurių 11 sulaukė pilnametystės. Apie juos ir pašnekėsime.
Lietuviškas Vytis ant vengriškų monetų.
Sukurti filmuką paskatino šis puikus vengriškas dukatas arba vengriškai forintas, už 4500 eurų tik ką išėjęs lenkų aukcione. Tai auksinė lenkų ir vengrų karaliaus, Jogailos sūnaus Vladislovo (Lenkijoje jis – Vladislovas III, Vengrijoje – Vladislovas I) moneta. Man – viena gražiausių monetų su Vyčiu. Beje, šios monetos buvo apyvartoje ir pas mus, Aleksandro dvaro sąskaitų knygose šios monetos vadinamos „aureos Hungaricales“, „floreni Hungaricales“. Pažiūrėkite dar kelis dukatus arba forintus. Matote – reversai skiriasi. Kitokios raidės abipus šv. Vladislovo atvaizdo, iš kurių galima nustatyti monetų kalyklą. Bet man svarbiausia – Vytis karaliaus herbe averse. Dabar turime pašnekėti apie karalių Vladislovą, vėliau pramintą Varniečiu. Įdomu, kad 1440 m. Lietuvoje be lenkų žinios Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu paskelbus jo brolį Kazimierą, tokį pat titulą nešiojo ir jo brolis Lenkijos karalius Vladislovas. Iš čia ir Vytis jo herbe. Istorijoje rasite, kad devyniolikmetis karalius Vladislovas žuvo 1444 m. mūšyje su turkais prie Varnos. Tiesa, jo kūnas taip ir nebuvo rastas. Galbūt tai turėjo įtakos romantiškai hipotezei, kad karalius, pralaimėjęs Varnos mūšį, iš gėdos negrįžo į Lenkiją, emigravo net į Portugaliją, ten vedė kilmingą senjorą, o jo sūnus – ne kas kitas, o visiems žinomas Kristupas Kolumbas…… Savo ankstesniame video apie lietuvišką heraldiką ant kitų kraštų monetų ( nuoroda į jį kadro viršuje dešinėje po i raide ir po šiuo video) aš probėgšmais pasakojau, kad Jogailos sūnus Vladislovas kaldino dviejų tipų denarus su Vyčiu. Juos ir matote mano paveikslėlyje. Kairėje- monetos reverse trys skydai: vengriškos keturios Arpadų juostos, lenkiškas Erelis ir lietuviškas Vytis. Dešinėje – monetos reverse tiktai skydas su Vyčiu. Šios monetos ne taip retai pasirodo aukcionuose, tačiau visada turi pasisekimą. Ir nenuostabu – jos yra svarbios kelių šalių numizmatams. Visų pirma Vengrijos numizmatams – nes tai vengriškos monetos, istoriškai menančios svarbų šalies kovų su turkais laikotarpį, Lenkijos numizmatams, nes Vladislovas buvo ir Lenkijos karalius, o ant monetų jo herbe matome ir Lenkijos herbą – Baltąjį Erelį ir Lietuvos numizmatams, nes ant jų matome ir lietuvišką Vytį. Dėl šių priežasčių, ką ir matote mano parinktuose paveikslėliuose, nors aukcionuose šie denarai nereti, jų kainos yra palyginus didelės, o labai gražaus stovio ar slabuotos monetos yra tikrai labai brangios. Tačiau grįžkime prie Vladislovo Varniečio dukato. Štai dar vienas, irgi skirtingas nuo anksčiau rodytų, pernai aukcione išėjo už 5000 eurų sumą. O Vengrijos bankas pernai išleido monetų seriją, skirtą karaliui Vladislovui I. Ją sudaro trys monetos: vario-nikelio 2000 forintų vertės moneta, auksinis 50000 forintų nominalo dukatas, sveriantis 3,491 gramo ir auksinis tokio paties nominalo dukato keturių dukatų vertės pjedfortas, sveriantis 13,964 gramo. Na, ir ant kiekvienos monetos karaliaus Vladislovo I herbas, o jame – lietuviškas Vytis. Čia galite pamatyyti pjedforto gurtą. Tikrai rimta ir nepaprastai graži moneta. Manau, Lietuvos kolekcionieriai, renkantys auksines monetas, dėl Vyčio ant šios monetos turėtų į ją atkreipti ypatingą dėmesį. Tiek šiandienai. Gero Jums kolekcionavimo.
Vytis ant Aleksandro ir Žygimanto Senojo monetų.
Per šventes vėl buvau liudininku karštos diskusijos, kuris Vytis tikras, ar kur žirgas „su pakelta uodega“, ar „su nuleista uodega“. Brangieji, mano atsakymas būtų toks: jei Jūs atpažįstate Vytį, reiškia, jis tikras. Ir ne uodegoje čia esmė. O karštagalviams skiriu šį Vyčių, ant lietuviškų Aleksandro Jogailaičio ir Žygimanto Senojo monetų, kaldintų 1495-1536 m., vaizdinių rinkinuką. Visi Vyčio šešėliai ir monetų vaizdai paimti iš mūsų lietuviškų Aleksandro Jogailaičio ir Žygimanto Senojo monetų, kaldintų 1495-1536 m.katalogo, išėjusio šiemet. Kadangi Aleksandro Jogailaičio monetos nedatuotos, jų apytikris datavimas atitinka Baltosios Rusios numizmato Aliaksandro Hrаmykos darbuose paskelbtajam. Taigi, karštagalviai, atsipalaiduokite ir žiūrėkite. Pamatysite 44 skirtingus Vyčius, ir visi jie tikri. O kitiems: Gero Jums kolekcionavimo.
Kur rasti daugiau informacijos apie Aleksandro ir Žygimanto Senojo laikus?
Kolekcionieriai manes vakar feisbuke paklausė , kur galima gauti platesnės informacijos apie Aleksandro Jogailaičio ir Žygimanto Senojo laikus. Bet prašė lengvai virškinamos, skirtos pradedančiajam, besidominčiam LDK istorija, informacijos. Galvočiau, tai būtų įdomu ir kitiems.
Vladimiro Algirdaičio kaldintos Džanibeko monetų imitacijos.
Turbūt atsimenate, prieš 9 metus šventėme Mėlynųjų Vandenų mūšio 650 metines. Ta proga ir buvo išleistas šis lietuviškas pašto ženklas. Taip, 1362 metais Algirdo vadovaujama kariuomenė prie Mėlynųjų Vandenų, dabartinės Ukrainos teritorijoje sutriuškino Chadžibėjaus, Kutlubugos ir Dmitrijaus vadovaujamą Aukso Ordos ir jų vasalų kariuomenę ir atsikovojo plačias žemes, vėl prijungdama jas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Į Kijevo sostą Algirdas pasodino savo sūnų. Šaltiniuose atsekama, kad jis buvo krikštytas Kijeve Vladimiro vardu. Nežinome, koks buvo jo vardas iki tol, ar jis buvo baltiškas, gal kada nors pasiseks atrasti ir tai. Kijevą Vladimiras valdė iki 1395 metų. 1390 m. jis nesutiko pripažinti Vytauto kaip Didžiojo kunigaikščio siuzereniteto, galbūt dėl to, kad jau buvo prieš porą metų tapęs Jogailos vasalu, o 1395 metais , Vytauto ir Skirgailos kariuomenei priartėjus prie Kijevo, pasidavė jiems ir vėliau buvo išsiųstas valdyti Kopylio kunigaikštystės prie Minsko. Kijeve Vladimiras Algirdaitis pradėjo kaldinti monetas, imituojančias aplinkinėse žemėse plačiai paplitusius chano Džanibeko dangus. Kaip teigia tyrinėtojai, tai netgi nėra konkrečios monetos imitacija, o iš kelių monetų tipų sudėtinis vaizdas. Štai keletą tokių monetų matote ir ant mano stalo. Tiesa, tai nėra ankstyviausios emisijos monetos – jų sumažinta masė, dydis, o ir supaprastintas piešinys tai aiškiai parodo. Ir, beje, konkrečios monetos nebėra reikalingos jų dabartiniam savininkui – jei jos ką iš Jūsų domina, parašykite man asmeninę žinutę, pateiksiu savininko koordinates ir galėsite tartis. Apversime kelias iš monetų, matote – abiejose pusėse labai supaprastinta arabiškos legendos imitacija. Dar geriau tai matosi nuskenavus vieną iš monetų ir panagrinėjus jos skeną. Šios konkrečios monetos skersmuo – apie 10 mm, masė – 0,35 g. Šios monetos puikiai išnagrinėtos ankstesniuose Dzmitry Huletski darbuose. Jei kas turite, pvz., šią ankstesnę jo knygą, galite joje perskaityti apie šių monetų kalybą nuo keturiolikto amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios iki jo pabaigos, kai buvo baigtos kaldinti imitacinės monetos, visas monetos dizaino supaprastinimo stadijas ir surasti dar daug įdomaus apie Vladimiro Algirdaičio monetų kalybą. Tikrai rekomenduoju. Ir, autorių sutikimu, atskleisiu vieną paslaptį. Darbas su Vladimiro Algirdaičio monetomis dar vyksta, ir labai intensyviai. Pasižiūrėkite, kaip kruopščiai nagrinėjami monetų averso ir reverso piešiniai ir averso/reverso santykiai. Autoriai pasakojo, jog jiems pavyko perpiešti visų matytų Džanibeko imitacinių monetų piešinius ir sudaryti jų pilniausią iki šiol katalogą. Ir tai ne tik apie Vladimiro Algirdaičio monetas. Šių metų pabaigoje turėtų išeiti štai toks Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškų žemių 14 amžiaus pabaigos monetų katalogas. Knyga bus išleista rusų kalba, vėl internacionalinis autorių kolektyvas – baltarusis Dzmitry Huletski, ukrainietis Andrejus Andrejevas ir rusas Konstantinas Petruninas. Kaip jau rašiau, knygoje bus pateikti išsamūs monetų vaizdinių piešiniai, ją sudarys virš 300 puslapių ir tai bus pilniausias iki šiol rusėniškos LDK monetų kalybos katalogas. Jei kas susidomėjote šia būsima knyga, irgi galite man parašyti. Arba tiesiog čia, po video, arba asmenine žinute. Aš bendrauju su knygos autoriais, todėl manau, jei Lietuvoje kils susidomėjimas ir atsiras norinčių šią knygą įsigyti, galėsiu dalį tiražo užsakyti Lietuvos kolekcionieriams ir tarpininkauti ją įsigyjant ne knygyno, o autorių kaina. Tiek šiandienai. Gero Jums kolekcionavimo.
Apie Aleksandrus, Žygimantus ir skaičius .
Manęs dažnai klausia, kodėl daug kur, tame tarpe ir Eugenijaus Ivanausko kataloge tokia keista valdovų numeracija – Aleksandras II Jogailaitis, Žygimantas II Senasis, Žygimantas III Augustas, Žygimantas IV Vaza. Atsakyti tikrai nesunku – matyt, kalbama apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovus. O jų numeracija yra kitokia, nei Lenkijos karalių. Trumpai tai apžvelkime. Pirmasis Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandro vardu, aišku, buvo Vytautas Didysis, šiuo vardu krikštytas 1386 metais. LDK valdė 1392-1430 metais. Jo valdymo metu kaldintas monetas atrasite minėtame kataloge. Todėl ir Jogailos anūkas, Lenkijos karaliaus Kazimiero IV sūnus Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras, valdęs LDK 1492-1506 m. kataloge vadinamas Aleksandru II Jogailaičiu. 1501 metais jis tapo ir Lenkijos karaliumi, Lenkijoje žinomas Aleksandro Jogailaičio vardu. Dabar apie Žygimantus. Šaltiniuose rasite ir Žygimantus ir Sigismundus ir Zigmantus, bet kalbama apie tuos pačius asmenis ir tai tiesiog vardų transkripcija skirtingomis kalbomis. Šnekant apie Lietuvos valdovus man labiausiai patinka Žygimanto versija. Pirmasis Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimanto vardu buvo Žygimantas Kęstutaitis, Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu buvęs 1432-1440 metais. Apie jo valdymo metu kaldintas monetas mеs nežinome, o ir į Lenkijos sostą jis neįžengė. Todėl kataloge minimas Žygimantas II Senasis, Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu buvęs nuo 1506 m., mirus jo broliui Aleksandrui. Lenkijos karaliumi jis išrinktas irgi tais pačiais metais, ir Lenkijoje žinomas kaip Žygimantas I Senasis. Iki to laiko nebuvo Lenkijos karalių Žygimanto vardu. Kataloge minimas Žygimantas III Augustas, Žygimanto Senojo sūnus, 1529 m. dar 8 metų amžiaus paskelbtas Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu. Nors tais pačiais metais jis išrinktas ir Lenkijos karaliumi, faktiniu valdovu jis tapo po tėvo mirties 1548 metais. Lenkijoje jis žinomas kaip Žygimantas II Augustas. Na, ir kataloge minimas Žygimantas IV Vaza, Žygimanto Senojo anūkas ir Žygimanto Augusto sūnėnas. 1587 metais jis tapo Lenkijos karaliumi, žinomas kaip Žygimantas (arba Zigmantas) III Vaza, Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu jis tapo 1588 metais. Ir dabar patys galite paskaičiuoti, kad Lenkijos karalius Jonas II Kazimieras bus Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu Jonu I Kazimieru. Tiek apie Aleksandrus, Žygimantus ir skaičius. Gero Jums kolekcionavimo.
Jono Jeronimaičio Chodkevičiaus kaldintos monetos.
Pernai pažymėjome iškilaus LDK sūnaus, kilusio iš garbingos rusėnų giminės, LDK Didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 400 metines. Ta proga Vilniuje iškilo paminklas, kurį ir matote paveikslėlyje, skulptorius Martynas Gaubas. Dar 2009 metais Kretingoje iškilo kitas paminklas Jonui Karoliui Chodkevičiui. Jį matote šiame paveikslėlyje. Juk J. K. Chodkevičius ir įkūrė Kretingos miestą, pagal savo vardą pavadinęs Karolštato vardu, čia jis prašė būti palaidojamas. Tačiau šiame video kalbėsime ne apie jį, o apie jo tėvą, Žemaičių seniūną, Lietuvos didįjį maršalką Joną Jeronimą (arba, tiksliau Jeronimaitį, nes jo tėvas buvo Jeronimo vardu) Chodkevičių, kurio paminklą matote Skuode. Taip 1572 m. jis išrūpino Skuodui Magdeburgo teises, o miestas buvo pavadintas jo vardu Johanesburgu. Su jo vardu susijusi ši puiki moneta. 1561 m. Livonijos valstybės, žlugus bažnytinei valdžiai, pasidavė Žygimanto Augusto apsaugai. Tam nepritarė Maskva, Švedija ir Danija. Livoniją gynė Livonijos valdytojas nuo 1566 m., Lietuvos didysis maršalka Jonas Jeronimaitis Chodkevičius. Dėl sunkumų gaunant lėšų karo veiksmams vykdyti ir poreikio mokėti algas vokiečių samdinių kariams Piarnu garnizone, 1572 m. Jonas Jeronimaitis Chodkevičius iš karaliaus Žygimanto Augusto gavo teisę kaldinti monetas. Karo monetų kalykla buvo įrengta Dahlholmo pilyje (Dole, Dahlen – netoli Rygos). Šilingai buvo nukaldinti 1572 m., o markės (tokią monetą matote paveikslėlyje), pusmarkės ir ferdingai (1/4 markės) buvo nukaldinti 1573 metais. Galbūt buvo kaldinama ir talerio nominalo moneta. Monetų išleidimas buvo palyginti mažas ir truko tik kelis mėnesius. Markės nominalo monetos yra labai retos. Vieną iš tokių monetų matote 2014 m. lenkiškame Michalo Niemčyko aukcione. Moneta išėjo net už 356 500 zlotų sumą. Edmundas Kopicki teigė, kad egzistuoja tik du tokios monetos egzemplioriai. Vienas iš jų buvo Kazimierzo Sobańskio kolekcijoje (dabar Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje), kitas – Emeryk Hutten-Czapski kolekcijoje. G. Haljakas publikuoja dar vienos kopijos iš skandinavų kolekcijos nuotrauką. Moneta įtraukta į svarbiausius katalogus: Kopicki 3114; Haljak 978; H-Cz. 580; Neumann 336. Monetos averse matote nominalą ir Abiejų Tautų Respublikos heraldiką – Erelį ir Vytį. Reverse – Grifas su kalaviju. Maždaug nuo 1566 m. tai ir Livonijos ir Chodkevičių giminės herbas. Štai matote 2016 m. vokiškame Kiunkerio aukcione praėjusią pusės markės monetą. Matote, monetos vaizdiniai nesiskiria nuo jau nagrinėtųjų, tik monetos nominalas aiškiai pasako, kad tai pusė markės. Moneta išėjo už 3000 eurų sumą. Na, o ferdingo atvaizdą galima buvo atrasti 2017 m. birželio mėnesio Morton & Eden aukciono kataloge, lotas nr. 399, matote, moneta labai prasto stovio, su kiauryme, tačiau kaina vis vien didelė. 1572 m. Dolėje kaldinto talerio moneta įtraukta į kai kuriuos katalogus. Tačiau man nepasisekė rasti jos paveikslėlio. Numista katalogas taip pat duoda aprašymą be paveikslėlio. O gal tokią monetą turite Jūs? Tačiau jei norite turėti Jono Chodkevičiaus monetą, nebūtina aukoti tam metinių pajamų. 1572 m. šilingai, kaip matote, nėra brangūs ir įperkami. Čia lenkiško WCN aukciono archyvas, matote, jis rodo net 49 pozicijas, kai šiame aukcione buvo išstatytos tokios monetos. 1572 m. Doles šilingai neretai būna aukcionuose, o ir ant stalų kolekcionierių klubuose juos taip pat galima užtikti. Tai neretos monetos. Panagrinėkime tokią monetą. Monetos averse matome Livonijos ir Chodkevičiaus herbe esantį grifą su kalaviju. Užrašas teigia, kad tai Livonijos moneta. Reverse- monetos nominalas ir data, tai 1572 m. vienas šilingas, taip pat užrašas, kad tai nauja sidabrinė moneta. Taip Livonijos monetos yra susiję su LDK didžiūnų Chodkevičių gimine, ir šis filmukas gali būti kaip tąsa mano video apie LDK heraldiką ant kitų kraštų monetų ( nuoroda į jį kadro viršuje dešinėje po i raide ir po šiuo video). Tiesa, dalis kolekcionierių vertina, kad šios monetos tiesiogiai priklauso LDK numizmatikai ir renka jas tuo pagrindu, juk Livonija buvo mūsų šalies vasalu. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Dingę miestai. Kreivasis miestas ir Bareikiai.
Vakar Vilniaus kolekcionierių klube prisėdęs jaunas kolega, matyt, prisižiūrėjęs Džošo Geitso laidų per Travel Channel televizijos kanalą, paklausė, ar Lietuvoje yra dingusių miestų. Aš jam tai patvirtinau ir pagalvojau, kad tema gali būti įdomi ir Jums. Visų pirma į galvą ateina dingusio Vilniaus Kreivojo miesto istorija. 1390 m. Vytautas, kurį Jogaila nušalino nuo valdžios, padedamas kryžiuočių , Livonijos ordino ir garbingų svečių , tarp kurių buvo ir būsimas Anglijos karalius, Derbio grafas Henrikas, taip ir nepaėmė Vilniaus tvirtovės , kurioje įsitvirtino Jogaila. Už tai sudeginta Kreivoji pilis ir Kreivasis miestas (Curvum Castrum metraščiuose), galimai buvę dabartinio Kalnų parko teritorijoje. Vilniaus panoramą iš šios vietos ir matote. Pasak Konrado Valenrodo, Kreivajame mieste galėjo gyventi 3000 žmonių, o Jogaila skunde Konstancos suvažiavimui mini net keliolika tūkstančių žmonių. Šis miestas po to neatstatytas, o ilgainiui ir užmiršta, kur jis yra buvęs. Galimai su šiuo Vytauto ir Vakarų riterių žygiu į Vilnių susijęs ir pernai rastas ir eksponuotas Nacionaliniame muziejuje vadinamasis Raišių lobis. Lauksime jo aprašymo, bet monetų datavimas atitiktų prielaidą, kad jis paslėptas kaip tik tuo metu. Bet yra ir kitas dingęs miestas, tikrai mažiau žinomas – Bareikiai (Borayki) Žemaitijoje. Dingusio Bareikių miesto tema romantiškai išdėstyta elektroniniame žurnale „Skuodo kraštas“, autorius Pranas Šarpnickis. Ten yra visas straipsnių rinkinys, kviečiantis įdėmiau pažvelgti į Skuodo krašto žemę. Dalimi ten spausdintų minčių aš ir pasinaudosiu šiame pasakojime. Žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis maršalka Jonas Chodkevičius prie savo valdų 1568 m. prijungė Grūstės valstybinį valsčių. Grūstės valsčiuje (netoli Ylakių) įkūrė, o gal tik pervadino Bareikių miestą, galimai pavadintą Chodkevičių giminės pradininko Bareikos vardu , o šalia Skuodo dvaro įkūrė Johanesbergo miestą, kuriam davė savo vardą ir išrūpino Magdeburgo teises (dabartinis Skuodas). Bareikiai – miestas buvęs (iki XVII a.) netoli Skuodo, prie Luobos upės, ties dabartiniu Erkšvos kaimu. Minimas 1568 m. Jokūbo Laskovskio sudarytame Grūstės valsčiaus inventoriuje . Tuo metu jame buvo 6 gatvės– Skuodo, Gėsalų, Livonijos, Bažnyčios, Platelių ir Dvaro. Bažnyčia, turgavietė, iš viso 93 sklypai su namais. Galėjo gyventi 1000 gyventojų. Miestui priklausė 86 valakai ir 20 margų žemės (valakas – apie 21 ha, margas – 0,71 ha, tikrai didelė teritorija). 1568 m. sudarytas Grustės valsčiaus žemėlapis rodo, kad Bareikiai užėmė dvigubai didesnį plotą negu tuometinis Skuodas ar Salantai, ir ribojosi su Kaukolikų, Medsedžių, Vabalių ir kitais kaimais. Bareikių miesto išnykimo aplinkybės nėra aiškios. Pagal liaudies aiškinimus jį sugriovė švedai. Tačiau dar prieš švedų karus, 1643 m. sudarytame Skuodo (buvusios Grustės) valsčiaus inventoriuje jau Bareikiai neminimi. Gal čia pasidarbavo maras, gal Chodkevičių pykčiai su kaimynais, kas dabar pasakys. Miestas dingo. Neaiški ir jo buvimo vieta. Ties Erkšvos kaimu yra Alkos kalnas su senkapiais (u. k. 3242), valstybės saugomas objektas. Pagal gyventojų pasakojimus čia buvęs Bareikių centras. Tai viena iš versijų. Kitas versijas, jei sudomino, siūlau paskaityti anksčiau minėtame straipsnių cikle elektroniniame žurnale „Skuodo kraštas“, autorius Pranas Šarpnickis. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.