Žygimantas Augustas pasaulį paliko 1572 metais bevaikis, su juo baigėsi Jogailaičių dinastija. Abiejų Tautų Respublikai reikėjo naujo karaliaus, o Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei – naujo Didžiojo kunigaikščio. Vyko rinkimai. 1573 m. birželio 19 d. prancūzas Henrikas Valua tapo Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Henrikas Valua – ketvirtasis Prancūzijos karaliaus Henriko II ir Kotrynos de Mediči sūnus. Brolis – Prancūzijos karalius Karolis IX. 1574 vasario 21 dieną Henrikas buvo oficialiai karūnuotas Krokuvoje. Tapo ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu. Dienas čia dažniausiai leido puotaudamas ir pramogaudamas, nevengdamas iššvaistyti didelių iždo lėšų, į LDK teritoriją taip ir nebuvo atvykęs. Krokuvos dvaras buvo šokiruotas naujojo karaliaus papročių. Su juo į konservatyvią Lenkiją atvyko vadinamieji „meilučiai“ (les mignons prancūziškai), jauni dvariškiai, savo manieromis ir išvaizdа labai panašūs į mano jaunystės laikų britų atlikėją Boy George iš Culture Club grupės. Nuo jo skyrėsi gal tuo, kad buvo tikri špagos meistrai. Čia kelių iš jų portretas. Plačiau apie tai tikrai galite rasti medžiagos internete – ši spalvinga tema buvo eksploatuojama daugelio rašytojų ir tyrinėtojų. O pats karalius, žinodamas apie silpną brolio, Prancūzijos karaliaus Karolio IX sveikatą, vis laukė žinių iš Prancūzijos. Dar išvykdamas jis pažadėjo, jei ką, grįžti į Paryžių. Karaliavęs vos 5 mėnesius, Henrikas iš mamos gauto laiško sužinojo, kad mirė jo brolis Karolis IX. Po keturių dienų, slapta, niekam nieko nesakęs, jis išvyko į Prancūziją kur ir sėdo į sostą (jis ten karaliavo Henriko III vardu,). Kai Lenkijos senatorių reikalaujamas jis atgal į Krokuvą nebegrįžo iki nustatytos 1575 gegužės 12 dienos, nebeliko nieko kito, kaip ieškoti naujo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio. Po metų, 1576 m., juo tapo vengras Steponas Batoras. Tačiau Henrikas III iki pat mirties 1589 m. laikė save ir Lenkijos karaliumi, taip kaldino ir ant savo monetų. Štai 1575 m., reiškia, tuo laiku, kai jis buvo ir Abiejų Tautų Respublikos karalius, ir Lietuvos Didysis kunigaikštis, Prancūzijoje kaldinta testono vertės moneta, kurios averse galime perskaityti, kad Henrikas III Dievo valia yra Prancūzijos ir Lenkijos karalius. Tai galime matyti ir Henriko III herbe. Matote, du skydai. Kairėje- Prancūzijos herbas, trys auksinės lelijos mėlyname fone, dešinėje – mums puikiai pažįstamas Abiejų Tautų Respublikos herbas – lenkiškas Baltasis Erelis ir lietuviškas Vytis. Lenkų numizmatai Henriko Valua Prancūzijoje kaldintas monetas senai priskiria ir savo numizmatikai. Pažiūrėkite būsimo WCN aukciono pasiūlą: kairėje matote, kad Henrikas Valua minimas tarp kitų Lenkijos valdovų ir aukcione išstatytos net trys Prancūzijoje kaldintos jo monetos. Tačiau nieko apie Henriko Valua monetų vertinimą negirdėjau iš LDK numizmatų. Taigi: ar tai LDK numizmatikos dalis? Tarp išstatytų įdomiausias bus auksinis ekiu, kaldintas 1578 m. Ruane (Prancūzija). Jo averse taip pat perskaitysime, kad Henrikas III yra Prancūzijos ir Lenkijos karalius. Matote, aukciono sudarytojai tikisi, kad ši moneta aukcione išeis už daugiau nei 2000 eurų. Kaip matote aprašyme, moneta įtraukta ir į lenkiškus katalogus. Parašykite aptarime, ką manote šia tema. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Author: Giedrius
Valdovai beveik dvyniai
Na, turbūt visi pažinote šią beveik identiškų žmonių porą. Taip, tai Rusijos valdovas Nikolajus II ir Jungtinės Karalystės valdovas, o liaudiškai, Anglijos karalius, Jurgis V. Giminės, kas ir matosi, o panašumas stulbina. Matyt, jaunystėje panos neatskirdavo 😊 O štai dar du valdovai, taip pat giminės ir taip pat nepaprastai panašūs. Švedijos valdovas Gustavas Adolfas II ir mūsų ne kartą minėtas Žygimantas III Vaza. Ir panašumas tiek akivaizdus, kad vieno valdovo monetas kaldino su kito valdovo atvaizdu. Manote, juokauju? Štai Michalo Niemčyko aukcione birželio 25 d. bus išstatytas šis Gustavo Adolfo II 1631 m. Elbingo tridukatis. Tiesa, ten bus ir daug puikių LDK monetų, bet apie tai kitame video. Matote, nepaprastai reta moneta, R8 lenkų kataloguose. O kartais Jums nieko neprimena valdovo biustas? Ar tai Gustavas Adolfas II? Pažiūrėkime monetą iš arčiau. Taip, tie, kas renka Žygimanto III Vazos Gdansko ortus , šį biustą puikiai žino. Taip, tai Žygimanto III Vazos biustas, paimtas nuo Gdansko orto, o legendoje perskaitysime Gustavo Adolfo II vardą ir titulus. Okupavę Lenkijos dalį švedai, pastebėdami valdovų panašumą, net nesistengė keisti spaudų su valdovų biustais, apsiribojo nauja legenda. Tokį patį stebuklą pamatysite, pvz., ir ant Elbingo 1631 trečiokų ar ortų, tik šis tridukatis, išstatytas aukcione, yra nepaprastai reta moneta. Įdomu, už kiek jis išeis. Pradinė kaina 190 000 zlotų, kas būtų virš 40 000 eurų. Seksime aukciono rezultatus. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
16 a. afera – Svidnicos pusgrašiai.
Šiandien pakalbėsime apie galbūt didžiausią 16 a. finansinę aferą – Svidnicos pusgrašius. Pažiūrėkite į šias monetas ant mano stalo. Atkreipkite dėmesį į vidurinę monetą ir aplink esančias. Ar jos skiriasi? Matome karūną ir užrašą aplink ją. Dydis toks pats. O dabar monetas apverskime. Erelis. Iš pirmo žvilgsnio jos niekuo nesiskiria, tiesa? Ir jei taip atrodo mums, įsivaizduokite, kokios vienodos jos atrodė neraštingam 16 a. lenkų valstiečiui. O dabar pažiūrėkime monetų skenus. Ir čia matome skirtumus legendose. Viršutinė moneta – Svidnicos pusgrašis. Averse skaitome: LVDOVICVS REX H ET BO (Liudvikas, Vengrijos ir Bohemijos (dabartinės Čekijos) karalius), reverse: CIVITAS SWIDNIC 1523 (Svidnicos miesto 1523). Apatinė moneta – lenkiškas pusgrašis. Čia averse skaitome: MONETA SIGISMVNDI (Žygimanto moneta), reverse: REGIS POLONIE 1507 (Lenkijos karalystės 1507). Reiškia, monetos visai skirtingos. O buvo taip. Liudvikas II Jogailaitis, Jogailos proanūkis, Vengrijos ir Bohemijos karalius, Silezijos mieste Svidnicoje 1517 metais pradėjo kaldinti sidabrinius pusgrašius. Bet buvo sumanyta, kad moneta nuo pat pradžių būtų žemos sidabro kokybės. Svidnicos pusgrašis kopijavo Liudviko dėdės, Žygimanto Senojo lenkišką pusgrašį, tačiau turėjo 12 procentų mažiau sidabro. Ir, kaip matėme, skyrėsi tik legenda, o tai mažaraštei to meto visuomenei neturėjo jokio skirtumo. Svidnicos pusgrašius įveždavo į milžinišką Lenkijos ir LDK teritoriją, kur monetos įeidavo į vietinę apyvartą. Kadangi rinkoje šios monetos kotiravosi vienodai, Lenkijos ir LDK iždai prarasdavo dideles sumas, o Liudviko iždas turtėjo. 1526 m. Liudvikas mire, tačiau monetų kalyba tęsėsi. Kairėje – Žygimantas Senasis, dešinėje jo sūnėnas Liudvikas Jogailaitis. Žygimantas ne kartą prašė savo giminaitį Liudviką pakeisti monetos piešinius, tačiau šis nereagavo. Lenkijos ir LDK valdžia savo įsakais draudė naudoti šias monetas, tačiau tai irgi neturėjo pasisekimo. Todėl Seimo 1528 m. įsaku paprasčiausiai šie pusgrašiai buvo išperkami iš visuomenės 5 lietuviškų denarų kaina už vieną pusgrašį ir perlydomi monetų kalyklose. Šių monetų kalybą sustabdė tik Liudviko įpėdinis Bohemijos soste Ferdinandas Habsburgas 1529 metais. Įdomu, bet Svidnicos pusgrašiai irgi buvo padirbinėjami. Tuo užsiėmė Vokietijoje Ritbergo grafas Otonas (1516-1535). Šiai monetai buvo suteiktas ketvirčio šilingo nominalas. Taigi, matydami Svidnicos pusgrašius galime prisiminti didžiausią 16 a. finansinę aferą mūsų kraštuose. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Apie neaprašytą Aleksandro pusgrašį ir alų.
Šiandien parodysiu nepaprastai įdomaus kolegos Edvino pateikto Aleksandro lietuviško pusgrašio nuotraukas.Iš karto pasakysiu, kad tokią monetą matau pirmą kartą, tai mūsų kataloge neaprašytas pusgrašis ir mes jam suteikėme kol kas darbinį H3 O numerį. Pažiūrėkite, 1-A Vytis ir 2 Erelis, tačiau atkreipkite dėmesį į reverso legendą. Matome, kad žodyje MAGNI kažkas negerai. Kad tai išsiaiškinti, padidinkime įdomią vietą. Atkreipkite dėmesį į G raidę. Matome, jog meistras du kartus per apsirikimą taukštelėjo raidės G puansonu ir gavosi MAGG….matyt, norėdamas ištaisyti tą vietą, jis dar kartą taukštelėjo raidės G puansonu viduryje tarp dviejų G. Ir gavosi tokia trijų G kombinacija. Nagrinėdami šią monetą juokėmės, kad, matyt, meistras dare motininį spaudą po kasdieninės alaus dozes, šiek tiek apsvaigęs. Juk viduramžiais buvo įprasta darbuotojams kasdien skirti pinigus alui. Apie tai ir pašnekėsim. Čia matote aludario portretą iš viduramžių manuskripto Die Hausbücher der Nürnberger Zwölfbrüderstiftungen, 1425 m. Alus buvo svarbus viduramžių Europos gyvenime Elfrikas iš Einšemo, gyvenęs X-XI a. įvardina savo pasirinkimą : „Renkuosi elį, jei turiu jo arba vandenį, jei neturiu elio”. Šventoji Hildegarda iš Bingeno 1150 m . savo veikale “Physica Sacra” rašo : „Nesvarbu, ar žmogus yra sveikas, ar jis serga, jei jis ištroškęs, jis turėtų gerti vyną ar alų, bet ne vandenį. Vanduo gali pakenkti kraujui ir nuotaikai, o ne padėti… alus pilnina kūną ir … suteikia veidui gražią spalvą. Tuo tarpu vanduo silpnina žmogų.” Daugelio autorių darbuose rasime, kad viduramžių žmogus per dieną vidutiniškai suvartodavo 3 litrus alaus. Ne išimtis ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio Dvaro sąskaitų knygose (1494-1504) net 18 kartų rasime paminėtas alui skirtas lėšas. Labai įdomus 1502 m. įrašas , skirtas Polocko vaitui už patrankininkus laiduotoms sumoms. Išvertus iš lotynų kalbos, jis skambėtų taip: „Ponas lauko vadas prie Polocko vaito stalo spalio (…) d. priskyrė penkis patrankininkus, (vardus perskaitysiu kaip originale): Erhardum, Andream, Ladislaum, Arnoldum et Iohannem. Jie maitinosi su juo iki birželio pirmos dienos, susidaro 32 savaitės, vienam skaičiuojant išlaidoms už kiekvieną savaitę po 7 grašius ir dar kiekvienam (priskaitant) po 6 denarus kasdien už alų“. Matome, kad kasdien buvo alui skiriama po 6 denarus. Lenkų tyrinėtojai apskaičiavo, kad Žygimanto Senojo laikais, neilgai trukus po nagrinėjamo laikotarpio, Vroclave 139 litrų bačka alaus kainavo 20-30 grašių. Torunėje alaus bačka (134-163 litrų) kainavo 7-16 grašių, o Krokuvoje bačka alaus (163 litrų) kainavo 12-20 grašių. Tai yra, už 1 lenkišką grašį galima buvo nupirkti nuo 6 iki 20 litrų alaus. Turint omenyje, kad lenkiškas grašis buvo 20 procentų pigesnis už lietuvišką, už 6 lietuviškus denarus, kurie kaip tik sudarytų 0,75 lenkiško grašio, jei buvo tokios pačios kainos, kasdien galima buvo nusipirkti nuo 4,5 iki 15 litrų alaus. Žodžiu, tokios kasdieninės dozės ir su šinkoriaus antkainiu turėjo užtekti…. Tiek šiandien, gero Jums kolekcionavimo.
Kodėl ant Vyčio skydo dvigubas kryžius?
Vakar vienoje diskusijoje feisbuke iškilo klausimas, kodėl ant Vyčio raitelio skydo yra dvigubas kryžius. Manau, tai gali būti įdomu ir Jums. Pradėkime nuo raitelio simbolio lietuviškoje heraldikoje. Man labai patinka ši iliustracija iš D. Grimalauskaitės ir E. Remeco knygos „Pinigai Lietuvoje“. Manau, ji bus pravarti ir Jums, kai reiks greitai pagal monetos piešinį nustatyti valdovą ar apytikres datas. Taigi, matote, pirmą kartą raitelio simbolis pasirodo ant Jogailos monetų. Naujojoje Dzmitry Huletski knygoje „Lithuanian Grand Ducal Coins Before 1401“ skaitome, kad, jo nuomone, apie 1392 m. buvo kaldinamos monetos su portretu vienoje pusėje ir raiteliu kitoje. Legendoje aiškiai įskaitomas Jogailos vardas. Raitelis, matote, neturi skydo, rankoje laiko ietį. Tos pačios knygos 65-67 psl. jau matome monetas, kurių vienoje pusėje raitelis (labai įvairus, kaip matote, ir į kairę, ir į dešinę, laiko ir kalaviją, ir ietį), o kitoje monetos pusėje dvigubas kryžius. Tai irgi Jogailos monetos, tačiau mums įdomu, kada ir iš kur atsirado dvigubo kryžiaus simbolis. Ir ne visai sutikčiau su knygoje pateikiamu monetų datavimu. Pažiūrėkime Lietuvos valdovų herbus. Kairėje viršuje matome Jogailos herbą ant antspaudo, naudoto nuo 1377 iki 1386 m. Matome, raitelis be skydo. Viršuje viduryje – Vytauto herbas. Ant skydo matome Gediminaičių stulpus. Irgi Gediminaičių stulpus matome ant Žygimantui Kęstutaičiui priskiriamo herbo iš Bergšamaro kodekso. Apatinė eilė iš kairės: Vytauto antspaudas, matome ant skydo Stulpus. Apatinėje eilėje vidurinis – Jogailos antspaudas, naudotas po 1386 m. Čia jau raitelis su skydu, ant jo dvigubas kryžius . Apačioje dešinėje – Skirgailos antspaudas. Čia ant skydo matome liūtą. Taigi, išaiškėjo 1386 m. data. Tais metais Jogaila vedė Lenkijos karalių Jadvygą. Taip, Jadvyga jau buvo karūnuota Lenkijos karaliumi. Jadvyga – Vengrijos valdovo Liudviko I duktė. O Dvigubas kryžius – nuo seno žinomas Vengrijos herraldinis simbolis. Viršuje kairėje matote legendinio Vengrijos valdovo šv. Stepono, valdžiusio nuo 1000 m., atvaizdą, viršuje dešinėje –Jadvygos tėvo Liudviko I atvaizdas. Apačioje – Liudviko I antspaudas. Ir visur matome Dvigubą kryžių,. Beveik tokį, kaip dabartiniuose Slovakijos ir Vengrijos herbuose. Dvigubas kryžius atsiranda ir ant nuo 1386 m. Všovoje (Lenkija) bendrai Jogailos (čia jis minimas Vladislovo II vardu) ir Jadvygos kaldinamų denarų, kuriuos ir matote paveikslėlyje. Kaip matėme, tuo metu jis atsiranda ir Jogailos antspaude ant raitelio skydo. Tada jis atsiranda ir ant lietuviškų monetų, kurias jau apžvelgėme. Taip iš Vengrijos per karališkasias vedybas atėjo mums gerai pažįstamas Lietuvos heraldinis simbolis. Vėliau jis naudojamas ir Jogailos palikuonių. Štai Jogailos sūnaus Kazimiero ir anūko Aleksandro herbai. Kaip matote, ant Didžiųjų herbų raiteliai su skydais, ant kurių dvigubas kryžius. Ant mažųjų herbų raitelis gali būti ir be skydo. Jogailos sūnaus Vladislovo Varniečio, Vengrijos karaliaus, vengriškos monetos. Ant auksinio forinto (kairėje) matome Dvigubą kryžių ir Vytį su Dvigubu kryžiumi ant skydo, tokį patį Vytį matome ir ant mažo nominalo monetos – denaro. Ir toks, jau nusistovėjęs, Vyčio simbolis ėjo iš vieno LDK valdovo herbo į kito. Tiesa, ant monetų jis kartais kito, čia matome iš lenkiško WCN.pl aukciono archyvo paimtas Žygimanto III Vazos lietuviško 1626 m. grašio foto, kur ant raitelio skydo Pėdas – Vazų herbas ir Jono II Kazimiero Vazos 1660 m. lietuviškos boratinkos nuotrauką, kur raitelis visai be skydo, tačiau tai greičiau išimtis. Jei pažiūrėsite šių valdovų Didžiuosius herbus, visur matysite Vytį su Dvigubu kryžiumi ant skydo. Taigi, dėl šio simbolio turime būti dėkingi Jogailos ir Jadvygos vestuvėms. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Algirdaičių ir Kęstutaičių Vyčiai.
Praeitas mano filmukas apie Dvigubą kryžių ant Jogailos ir Jogailaičių Vyčių susilaukė daug peržiūrų ir labai įdomaus klausimo: „O koks būtų Vytis, jei Lietuvos karaliumi būtų tapes Vytautas?“.Manau, jog didelė tikimybė, kad tada ant Vyčio skydo matytume Gediminaičių Stulpus, ir tuoj paaiškinsiu, kodėl taip manau. Šiame paveikslėlyje matote mūsų didžiavyrius Algirdą ir Kęstutį, nuo 1345 m. kartu valdžiusius Lietuvos valstybę. Tokius , kaip juos įsivaizduoja dabartiniai dailininkai. Na, pastabi akis gali prikibti prie daug ko, aš pažymėsiu tik heraldinius ženklus už valdovų nugarų. Praeitame filmuke mes jau aiškinomės, kad Dvigubas kryžius Lietuvos heraldikoje atsirado po 1386 m. Algirdo sūnaus Jogailos karališkųjų vestuvių su Jadvyga. Stulpai Kęstučio valdymo metu irgi turbūt buvo kitokie (prie to mes dar grįšime šiame filmuke). Todėl man tikrai arčiau dūšios viduramžiais tapyti valdovų portretai. Pavyzdžiui, šis. Tai Vytautas, Kęstučio sūnus su žmona Ona. Jaunas, madingai apsirengęs Europos šalies valdovas. Kaip parašyta, „Didysis Lietuvos ir Rusios kunigaikštis“ Ir tikrai šis portretas gyvesnis už tuos visur tiražuojamus portretus su karūnom ir šermuonėlių kailiniais. Bet grįžkime prie valdovų herbų. Šiuos paveikslėlius jau matėte praeitame filmuke. 1420-1430 m. Vytauto antspaudas ir herbas iš skirtingų šaltinių, tačiau ir viename ir kitame tai yra raitelis ant žirgo su kalaviju ir skydu su heraldiniu ženklu. Ant Vyčio matomi Stulpai be apatinės jų dalies. Matyt, šis simbolis nebuvo įprastas to meto heraldikoje, ir tai paaiškintų kitus paveikslėlius. Pažiūrėkite, du senovinių knygų lapai, kur pavaizduotas Vytauto herbas. Vėl Vytis, tik dešinėje ant mėlyno skydo įdomios formos auksinės kolonos. Kairėje – irgi kolonos, tik jau pats skydas geltonai-mėlynas, visai kaip dabartinė Ukrainos valstybės vėliava. Panašu, kad dailininkai labai tiesiogiai traktavo simbolį. Jei jau kolonos, tai kolonas ir tapė. Kaip jiems atrodė, taip. Bet matote patys, tai tikrai ne Dvigubas kryžius… Tačiau Dvigubą kryžių galima pamatyti ant Vytauto herbo ir vėliavos, su kuriais jis 1414-1418 m. dalyvavo Konstanco susirinkime. Matote, irgi laisvas herbo traktavimas. Herbas keturių dalių. Dviejose- baltas Vytis raudoname fone. Vienur raitelis laiko ietį, kitur – kalaviją, o viename variante iš viso be ginklo. Taip pat ir du kartus nupieštas be skydo, o du kartus su skydu, ant kurio Dvigubas kryžius. Tačiau šie atvaizdai ankstesni už atvaizdus su Stulpais ant skydo. Kitose dviejose herbo dalyse – juodas pėsčias karys su kalaviju ir skydu. Yra hipotezė, kad tai visai ne Trakų žemės herbas, o šv. Mauricijus – viduramžiais madingas, egzotiškas ir plačiai heraldikoje paplitęs personažas, riterių globėjas. O dabar pažiūrėkite į herbą virš Vytauto herbo viršutiniame kairiame paveikslėlyje. Herbe raudona kepurė, o šalia užrašas, kad tai senasis Lietuvos herbas. Šia tema internete galite paskaityti įdomų Violetos Rutkauskienės straipsnį Vorutoje. Beje, nagrinėdamas vokiečių viduramžių batalinius paveikslus, mačiau ir pavaizduotas kepures ant karių dalinių vėliavų…. Įdomi tema. Dar keli Vyčio vaizdai iš Bergšamaro kodekso. Kairėje – Žygimanto Kęstutaičio herbas su Gediminaičių Stulpais skyde. Dešinėje viduryje – Algirdo sūnaus ir Jogailos brolio Švitrigailos herbas su kitokiais stulpais skyde. Reiškia, Stulpai nesvetimi ir Algirdaičiams. Ir, labai įdomu, šis ženklas nepaprastai panašus į ženklą ant jo dėdės Kęstučio kaldintų monetų. Atsimenate šią Kęstučio monetą. Apie ją yra mano filmukas, nuoroda kadro viršuje dešinėje po i raide ir po šiuo video. Apie šią monetą galite paskaityti ir Dzmitry Huletski lietuviškų monetų kataloge „Lithuanian Grand Ducal Coins Before 1401“. Na, ir visai netikėtai Vytauto naudoti Gediminaičių stulpai išlenda ant Vyčių skydų Stepono Batoro herbe. Kad tai jo herbas, matote iš Drakono dantų, Batorų giminės ženklo šio herbo viduryje. Priminsiu, Steponas Batoras, vengras, valdęs Lenkiją ir Lietuvą po 150 m. nuo mūsų nagrinėjamo laikotarpio, neturintis nieko bendro su Kėstutaičiais….o ant Vyčių skydų aiškiai matome Vytauto naudotą simbolį. Taigi, jei ne Jogaila, paėmęs Dvigubo kryžiaus simbolį dėka vestuvių su Vengrijos princese Jadvyga, galbūt panašų į Stulpus simbolį matytume ir ant Lietuvos herbo. Ir pabaigai – du puslapiai iš Bergšamaro kodekso. Visą herbyną skaitmenizuotą, jei įdomu, galite rasti laisvoje prieigoje internete, švediškame puslapyje. Surinkite pavadinimą „Bergshammar codex“. Jau mūsų matytas Žygimanto Kęstutaičio herbas ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemių herbai. Dešinio puslapio viršuje matote Trakų žemės herbą, pėsčią karį su skydu, ant kurio Gediminaičių stulpai, už jo – Smolensko, o visai ne žemaičių lokys….bet tai irgi jau kitos temos. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Lokys. Žemaičių ar Smolensko?
Po paskutinio filmuko gavau keletą karštų asmeninių žinučių nuo įpykusių žemaičių: atseit aš išsigalvoju apie lokį, kaip Smolensko herbą, o lokys per amžius buvo Žemaitijos herbu. Galbūt, atsakyčiau, bet jokių duomenų, tai patvirtinančių, nėra, netgi priešingai, vykdami į Konstanco bažnytinį susirinkimą žemaičiai prašė Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą leisti naudoti jo heraldiką, nes neturi savos, o tas lokys, kurį matote ir šiame paveikslėlyje ant Lietuvos valdovų herbų – be jokios abejonės Smolensko žemės herbas. Ši žemė nuo 14 amžiaus buvo Lietuvos ir Moskovijos ginčų objektas, pereidinėjo iš rankų į rankas, todėl Lietuvos valdovams buvo svarbu herbe parodyti savo saitus su ja. Kad lokys – Smolensko žemės herbas, matome ne viename Europos herbyne. Kad ir šis paveikslėlis – Belgijos nacionalinėje bibliotekoje Briuselyje saugomo herbyno Armorial Gymnich (1430-ieji metai) piešinys. Matote užrašą virš herbo apie priklausomybę Smolensko žemei. Perskaitysite Smolenghe (Smolensko). Po antro pasaulinio karo šį herbyną Briuselyje surado lenkų heraldikos tyrinėtojas Adamas Heymowski. Na, o jei netikite manimi, gal patikėsite žymiausiu šiandienos Lietuvos heraldikos žnovu dr. Edmundu Rimša. Čia matote jo knygas heraldikos temomis viemane iš internetinių knyginėlių. Beje, jei norite, galiu padaryti knygos apie Vytauto herbus apžvalgą. Parašykite apie tai diskusijoje po filmuku. Jei bus Jūsų pageidavimai ir noras, padarysiu filmuką. Taigi, dr. Edmundas Rimša sako, kad tą patį rodo visai neseniai paskelbti didžiųjų kunigaikščių Aleksandro, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto didieji antspaudai, kuriuose šalia meškos kaspinuose įrašyta, kad ji priklauso Smolenskui, žodžiai Smolnen ir Smolne. Na, o dabar apie Žemaitijos herbą ir vėliavą. Dr. E. Rimša sako, kad XVI a. antroje pusėje Žemaitijos žemės vėliavos antroje pusėje buvo pavaizduota juoda meška. Ir ji, matyt, vėliavoje atsirado anksčiau, negu ją užfiksavo dabar turimi šaltiniai. Lenkijos ir Lietuvos herbyno sudarytojas Bartošas Paprockis bene pirmasis 1584 m. užsiminė, kad Žemaitija naudoja raudoname lauke juodą lokį su balta grandine ant kaklo. Bielskio kronikoje, kuri buvo išleista XVI a. pabaigoje, jau buvo tvirtinama, kad Žemaitijos baltos vėliavos vienoje pusėje vaizduojamas Lietuvos raitelis, kitoje – raudoname lauke juodas ant užpakalinių kojų stovintis lokys su balta grandine ant kaklo. Tas pačias žinias XVIII a. pirmoje pusėje pakartojo Kasparas Niesieckis. Manoma, kad Žemaitijos herbo ištakos susijusios su legendine Lietuvos kunigaikščių romėniškosios kilmės teorija. Pagal ją viena iš Italijos į Lietuvą atsikėlusių giminių buvo vadinama Ursinais (lot. ursus – meška). Lietuvos heraldikos komisija pritarė Žemaičių kultūros draugijos pasiūlymui, kad būtų reglamentuotas ir oficialiai įteisintas šis heraldikos palikimas. Remiantis istorine ir ikonografine medžiaga, mažojo ir didžiojo herbų etalonus padarė dailininkas Algis Kliševičius. Juos Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1994 m. liepos 21 d. Na, ir dar: senuosius herbų vaizdinius ne pro šalį vertinti pakankamai kritiškai. Čia matote dešinėje vokiškame herbyne nupieštą Vytauto herbą. Dailininkas žinojo, kad reikia nupiešti Stulpus, tai ir pavaizdavo kolonas už žirgo…. Na o apatinis vargano vaizdo riteris su ietimi ant balto žirgo simbolizuoja rusėnų žemes…Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Apie monetas, Erazmą Vitelijų ir litvinizmą.
Šiandien su kolega nepaprastai įdomiai padiskutavome apie Lietuvos istoriją, pradedant 16 a. monetų apyvarta Lietuvoje ir baigiant madinga litvinizmo tema. Grįžęs namo, susisteminau mintis ir sukūriau šį filmuką, norėdamas perkelti diskusiją į Youtube. Taigi, pasidalinkime nuomonėmis šio video aptarime. O diskusijos pradžia buvo apie monetų apyvartą Lietuvoje 16 a. pradžioje, po Aleksandro Jogailaičio, kurį ir matote paveikslėliuose, įvykdytos pinigų reformos. Viename filmuke jau minėjau, kad apie monetų apyvartą įdomių žinių gali suteikti aukų dėžučių turinys. Juk kiekvieno doro tikinčiojo preiga – paremti savo bažnyčią, ir aukojami buvo tie pinigai, kurie mišių metu buvo pinigų kapše. Auka mišių metu net 36 kartus minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygose, 2007 m. išverstose į lietuvių kalbą ir išleistose atskiru leidimu. Pagrindinė knygos dalis – dvikalbė. Čia matote atverstus knygos puslapius – kairėje tekstas originalo kalba, lotyniškai, dešinėje – išverstas į lietuvių kalbą. Lotyniškas tekstas (nors jame ir netrūksta slavizmų, polonizmų) nedviprasmiškai parodo, kuria kalba buvo vykdoma vidinė dvaro raštvedyba, kokia gi kalba valdovo dvare buvo „oficiali“. Kabutės dėl to, jog šis apibūdinimas yra šių laikų išmislas, plačiai naudojamas mūsų rytinių kaimynų pseudoistoriniuose pamąstymuose. Na, bet mums įdomus yra pats knygų turinys. Kaip tik atverstame 329 leidinio puslapyje skaitome, kad aukų dėžutės turinys skirstomas į tris dalis: auksines monetas, tarp kurių išskiriami vengriški auksiniai forintai ir Reino guldenai, plačiuosius grašius (tai būtų Prahos ir lenkiški grašiai) bei apyvartoje esančias monetas. Atkreipkite dėmesį, kad įrašuose daug kur minimas Vilniaus prepozitas Erazmas. Apie jį mes dar pašnekėsime. Atverčiame leidinio 331 puslapį. Įdomu, jog čia apyvartoje esantys pinigai suskirstyti smulkiau. Pažiūrėkite ketvirtą nuo viršaus įrašą. „Jubiliejinių metų pinigai, paimti iš dėžutės antradienį po šv. Baltramiejaus (šventės) (rugpjūčio 29 d.) Vilniuje. Pirma- lietuviškomis monetomis 90 kapų ir 1 kapa. Plačiaisiais grašiais 14 kapų be 2 grašių. 13 vengriškų auksinių forintų. Lenkiškomis monetomis pusantro šimto kapų be keturių kapų. Žinome, kad kapa – 60 vienetų. Išvertus į dabartinę skaičiavimo sistemą dėžutėje buvo 13 auksinių monetų, 838 Prahos grašiai ar jiems prilygintos monetos, smulkesnės lenkiškos apyvartinės monetos atitinkančios 8760 lenkiškus grašius ir smulkesnės lietuviškos apyvartinės monetos, atitinkančios 5460 lietuviškų grašių. Atsiminkime, kad lietuviško grašio vertė buvo 20 procentų didesnė už lenkiško, bet iš šių paskaičiavimų matosi, kad konkrečiu atveju apyvartoje lenkiškų monetų dalis buvo nors nedaug, bet didesnė, nei lietuviškų monetų. Beje, jei neskaitote nei lietuviškai, nei lotyniškai, o norite susipažinti su Aleksandro dvaro sąskaitų knygose pateikiama numizmatine medžiaga, internete galite paieškoti šio straipsnio. Tikrai nesunkiai rasite. Грималаускайте Д., Синчук И. Расходные книги двора великого князя литовского Александра как источник по истории денежного счета рубежа 15-16 вв. Ten rasite ir dar daugiau medžiagos. Rekomenduoju ir tiems lietuviams numizmatams, kas skaitote rusiškai. Ir atėjo laikas pašnekėti apie Vilniaus prepozitą Erazmą Cioleką, žinomą ir Vitelijaus vardu.Palankiai sutiktas Romoje, Vilniaus prepozitas Erazmas 1501 metų kovo 31 d. slaptojoje kurijoje pasakė pagrindinę kalbą, kuria kunigaikščio vardu išreiškė klusnumą Šventajam Sostui ir apibūdino Lietuvą. Ši kalba išspausdinta Romoje 1501 m., Mums labai įdomūs būtų šie trys Erazmo Viteliaus kalbos popiežiui Aleksandrui VI lapai. Kas moka lotyniškai, gali skaityti ir versti patys, o mes pasikliausime literatūros istoriko Sigito Narbuto straipsnyje apie šią kalbą išdėstytomis tezėmis. Autorius rašo, jog viena reikšmingesnių kalbos vietų – Lietuvos valstybės apibūdinimas, Mat čia nušviečiamos kelios svarbios Aleksandro valdomos valstybės ypatybės: nors didžiuliame turtingame krašte gyvenančios kelios „tautos“, bet valstybės kilmę, jos istoriją ir dabartį autorius pabrėžtinai susieja su etninias lietuviais („Jie vartoja savą kalbą“), su sava lietuviška dinastija („Jie nepaklūsta niekieno kito valdžiai, išskyrus savo valdovą, kuris dėl viršenybės nešioja didžiojo kunigaikščio titulą, kadangi turi sau pavaldžių begal turtingų kitų kunigaikščių“); čia taip pat nurodoma, kad kultūros, pirmiausia raštijos reikalams LDK vartojama ne lietuvių, o rusėnų kalba – nes „rusėnai apgyvendinę kone pusę Kunigaikštijos, o jų kalba esanti grakšti ir lengvesnė, todėl visuotinai vartojama“. Taigi, lietuviai aiškiai atskiriami nuo rusėnų, ir čia nėra vietos tokiems litvinams, kokius dabar įsivaizduoja dalis mūsų rytų kaimynų. Tiesa, jei galvojate, kad galite kitaip interpretuoti Erazmo Vitelijaus žodžius, lotyniškas originalas Jums prieš akis. . Vat taip mes ir nukeliavome nuo monetų iki litvinizmo. Tiek šiandien, gero Jums kolekcionavimo.
Kaip iš tiesų atrodė Vladislovas Jogaila?
Šiandieną pašnekėsime apie šį paveikslą. Matote, ant paveikslo apvado parašyta, kad tai Vladislovo II Jogailos portretas, kurį nutapė Marcello Bacciarelli 1790 metais. Priminsiu, kad Vladislovas Jogaila mirė 1434 m. , reiškia portretas tapytas praėjus 356 metams po valdovo mirties. Italui, pasamdytam tapytoju Lenkijos karaliaus dvare, matyt, per sunku buvo surasti tikslius senųjų meistrų kūrinius, kuriais remdamasis, jis galėtų nutapyti senų laikų valdovus. Ir paveiksle pavaizduotas tikrai ne Jogaila. Kodėl taip teigiu? Pažiūrėkime, kaip Jogailą apibūdina 15 amžiaus lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas, Jogailos vaikų mokytojas Janas Dlugošas, „ Jis buvo vidutinio ūgio, ilgo ir plono veido, susiaurėjusiu smakru, maža, ilga ir smailia galva, beveik visiškai nuplikęs, su juodomis, mažomis, visada neramiomis akimis, kurios nuolat tam tikru būdu judėjo savo orbitose. Jo ausys buvo ilgos, balsas stiprus ir greitai kalbėjo, kūnas lieknas ir dailus, ilgas kaklas.“.Ne visai panašu į šį portretą, tiesa? Tačiau aprašymas pilnai atitinka atvaizdą marmuriniame bareljefe ant valdovo sarkofago Vavelio katedroje, nuostabiame Lenkijos viduramžių skulptūros kūrinyje, sukurtame dar valdovui esant gyvam. Internete rasite ir daugiau šios skulptūros atvaizdų. Dar vienas Jogailos atvaizdas yra rusėnų menininko tapytoje freskoje Liublino pilies koplyčioje. Jis datuojamas maždaug 1418 m., t.y., valdovui esant gyvam. Jame matome klūpintį nuplikusį neaukštą žmogų, išoriškai atitinkantį Jano Dlugošo aprašymą. Tikriausiai pagal atvaizdą ant sarkofago tapytas ir šis Jogailos karūnavimo atvaizdas iš Krokuvos, datuotinas 1475-1480 m., t.y., jau po valdovo mirties. Ir visi trys šie atvaizdai tikrai atitinka Jano Dlugošo aprašymą. O kas gi atvaizduotas mūsų pirma parodytame neva Jogailos portrete? Kadangi mes esame LDK numizmatikos kanale, matyt, dauguma Jūsų be abejonės jau atpažino šį žmogų. Pažiūrėkite į portretą ant 1568 m. lietuviško ketvirtoko. Be jokios abejonės, portrete atvaizduotas Jogailos proanūkis Žygimantas Augustas. Žygimantas Augustas mėgo meną ir yra išlikę daug valdovo portretų, tapytų iš natūros. Pažiūrėkite į šiuos portretus – be jokios abejonės tai tas pats žmogus, kaip matėme, viename iš portretų po 356 m. po mirties neteisingai įvardintas kaip Vladislovas Jogaila. Tik čia pamatysite teisingus užrašus – tai yra Žygimantas Augustas. Irgi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, kaip ir jo prosenelis Vladislovas Jogaila. Ir tai ne vienintelė Marcello Bacciarelli klaida, tapant Lietuvos ir Lenkijos valdovus. Brangūs LDK monetas renkantys numizmatai, pagal žinomus karalių biustus ant monetų pabandykite atspėti, kas yra šis valdovas? Turbūt atspėjote iš karto, buvo nesunku. Pagal 17 a. pradžios drabužius ir pažįstamą veidą sakysite, kad tai Žygimantas III Vaza. Tačiau, pagal parašą po portretu pasirodo, tai Marcello Bacciarelli nutapytas Žygimantas Augustas….. kaip ant delno dar viena tapytojo klaida….na, galbūt tapytoją nebent suklaidino Žygimanto vardas ant seno portreto, kurį jis kopijavo, juolab tikrojo Žygimanto Augusto portretas jau buvo užimtas – jį dailininkas pavadino Jogaila….. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Apie keistas pusgrašių interpunkcijas
Kai tik įdėjau į Contribee mūsų knygos puslapio parduotuvę kelias Žygimanto Senojo monetas su keistomis interpunkcijomis legendoje, vėl pasipylė klausimai, ką jos galėtų reikšti. Apie tai kadaise pasakojau savo filmuke, bet, matyt, atėjo laikas priminti ir akcentuoti tai vėl. Iš pradžių pažiūrėkime tas monetas. Štai 1512 m. labai retas pusgrašis su šešiais taškais reverso legendos pabaigoje. Pažiūrėkime šią monetą iš arčiau. Matote, iš taškų sudaryta rozetė reverso legendos pabaigoje. Mūsų knygoje tai H40 AR, ir, kai rašėme knygą, mes matėme tik vienintelę tokią monetą, todėl jai ir suteikėme I retumą. Dabar, kaip matote, turime ir kitą monetą, ir ji yra parduodama. Atsivertę Geltonąją knygą pamatysite, kad tai ne ta pati moneta, ji skiriasi nuo pavaizduotos knygoje, o jos ir aprašytos knygoje monetos stoviai panašūs. Natūralu, kad žmonėms kilo klausimai, ką galėtų reikšti toks ornamentas iš ratukų reverso legendos pabaigoje. Ir įdomūs ženklai gali būti ne tik legendos pabaigoje. Pažiūrėkite į šią monetą, irgi išstatytą toje pačioje parduotuvėje. 1511 metai, H39 Z knygoje. II retumas. Įdomi moneta, kas sekate šį Youtube kanalą, atsimenate, minėta ne viename filmuke, ir tikrai verta, kad ją išnagrinėtumėme nuodugniau. Padidinkime monetos paveikslėlį. Ir čia reikia atkreipti dėmesį į dvi vietas: monetos lauką prie Erelio snapo (ten keturi ratukai) ir reverso legendą po DVCIS (ten keturi taškai). Taip, nors senoje knygoje mes rašėme, kad prie Erelio snapo trys ratukai, įžiūrėjome dar vieną, kurį dalinai dengia Erelio liežuvis. Naujojoje knygoje jau bus rašoma apie keturis ratukus. Apie tokius ženklus jau pasakojau sename filmuke. Pažiūrėkime jo ištrauką. Beje, parduotuvėje išstatytas ir dar vienas retas pusgrašis su ratuku prie Erelio snapo. Matote, irgi 1511 metai, H39 X. Ratukas paveikslėlyje matomas tik dalinai, todėl čia vėl Jums reikės atsiversti mūsų Geltonąją knygą. Galite monetą palyginti su aprašyta knygoje ir įsitikinsite, kad tai tokia pati moneta. Taigi, o kad parduotuvėje išstatytas mūsų anksčiau nagrinėtas pusgrašis yra tikrai H39 Z, irgi nesunkiai galime įsitikinti palyginus jo atvaizdą su H39 Z monetos atvaizdu knygoje. Matote, monetos yra vienaspaudės, tik ant monetos, išstatytos parduotuvėje, nepilnai atsispaudęs Erelio vaizdinys ir mus dominantys ratukai. Filmuke, kurį žiūrėjome anksčiau, neatkreipėme deramo dėmesio į dar vieną pusgrašio anomaliją – keturis taškus po DVCIS. Jie puikiai matomi ant abiejų monetų. Tačiau mes dar rašydami žaliąją pusgrašių knygą 2016 m. patebėjome nebūdingai didelį interpunkcijos taškų skaičių, pasitaikantį kaip legendos viduryje, taip ir pabaigoje. Štai dar vienas pavyzdys. Paveikslėlis iš mūsų knygos. 1510 m. pusgrašis. H38 L mūsų knygoje su penkiais ratukais reverso legendos pabaigoje. Ir, atkreipkite dėmesį, knygoje pateiktos dvi monetos iš knygos bendraautoriaus Mikalai Darashkevich kolekcijos, ant kurių šie ratukai yra visiškai skirtingi. Matote, ir kairės ir dešinės monetos reverso legendų pabaigose yra po penkis ratukus, tačiau jie sudėti visiškai skirtingi. Ir mūsų knygos bendraautorius taip pat gilinosi, ką šie ratukai(taškai) gali reikšti. Kas domitės Žygimanto Senojo lietuviškais pusgrašiais, turėjote matyti šią Mikalai Darashkevich sudarytą lentelę. Kolegos nuomone, ratukų(taškų) skaičius ir jų santykis monetos averse ir reverse galėjo padėti identifikuoti kiekvienų metų atskiras pusgrašių emisijas. Šią hipotezę jis pateikė knygos skaitytojams ir akcentavo, kad pateikta lentelė gali padėti kolekcininkams sistematizuoti savo kolekcijas ir tapti pagalbine priemone ieškant naujų, dar neaprašytų monetų variantų. Vartydami būsimą mūsų knygą, išeisiančią šiemet sausio viduryje, pamatysite, jog joje bus aprašyti ir nauji variantai, kurių nerasite šioje lentelėje. Ir, atsimenate, ankstesniuose filmukuose aš pasakojau, kad nerasta rašytinių šaltinių, galinčių pagrįsti kolegos Mikalai hipotezę, o, mano manymu, šie ratukai(taškai) galėjo tiesiog atlikti dekoratyvinę funkciją, neieškant gilesnės prasmės. Savo nuomonę aš motyvavau tuo, kad dažnai daugiau ratukų(taškų) pastebima legendoje, kur yra klaidos legendoje ir žodis gavosi trumpesniu. Atsiradusią tuščią vietą spaudų raižytojai ir užpildydavo taškais (ratukais). Bet kokiu atveju, klausimas apie jų prasmę lieka atviru, o dabar Contribee platformoje esančioje mūsų naujosios knygos puslapio parduotuvėje galite nusipirkti monetų su anomaliais, daugumai Žygimanto Senojo lietuviškų pusgrašių nebūdingais ratukais ( taškais) interpunkcijose ir monetų laukuose. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.