Šiandien su kolega nepaprastai įdomiai padiskutavome apie Lietuvos istoriją, pradedant 16 a. monetų apyvarta Lietuvoje ir baigiant madinga litvinizmo tema. Grįžęs namo, susisteminau mintis ir sukūriau šį filmuką, norėdamas perkelti diskusiją į Youtube. Taigi, pasidalinkime nuomonėmis šio video aptarime. O diskusijos pradžia buvo apie monetų apyvartą Lietuvoje 16 a. pradžioje, po Aleksandro Jogailaičio, kurį ir matote paveikslėliuose, įvykdytos pinigų reformos. Viename filmuke jau minėjau, kad apie monetų apyvartą įdomių žinių gali suteikti aukų dėžučių turinys. Juk kiekvieno doro tikinčiojo preiga – paremti savo bažnyčią, ir aukojami buvo tie pinigai, kurie mišių metu buvo pinigų kapše. Auka mišių metu net 36 kartus minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygose, 2007 m. išverstose į lietuvių kalbą ir išleistose atskiru leidimu. Pagrindinė knygos dalis – dvikalbė. Čia matote atverstus knygos puslapius – kairėje tekstas originalo kalba, lotyniškai, dešinėje – išverstas į lietuvių kalbą. Lotyniškas tekstas (nors jame ir netrūksta slavizmų, polonizmų) nedviprasmiškai parodo, kuria kalba buvo vykdoma vidinė dvaro raštvedyba, kokia gi kalba valdovo dvare buvo „oficiali“. Kabutės dėl to, jog šis apibūdinimas yra šių laikų išmislas, plačiai naudojamas mūsų rytinių kaimynų pseudoistoriniuose pamąstymuose. Na, bet mums įdomus yra pats knygų turinys. Kaip tik atverstame 329 leidinio puslapyje skaitome, kad aukų dėžutės turinys skirstomas į tris dalis: auksines monetas, tarp kurių išskiriami vengriški auksiniai forintai ir Reino guldenai, plačiuosius grašius (tai būtų Prahos ir lenkiški grašiai) bei apyvartoje esančias monetas. Atkreipkite dėmesį, kad įrašuose daug kur minimas Vilniaus prepozitas Erazmas. Apie jį mes dar pašnekėsime. Atverčiame leidinio 331 puslapį. Įdomu, jog čia apyvartoje esantys pinigai suskirstyti smulkiau. Pažiūrėkite ketvirtą nuo viršaus įrašą. „Jubiliejinių metų pinigai, paimti iš dėžutės antradienį po šv. Baltramiejaus (šventės) (rugpjūčio 29 d.) Vilniuje. Pirma- lietuviškomis monetomis 90 kapų ir 1 kapa. Plačiaisiais grašiais 14 kapų be 2 grašių. 13 vengriškų auksinių forintų. Lenkiškomis monetomis pusantro šimto kapų be keturių kapų. Žinome, kad kapa – 60 vienetų. Išvertus į dabartinę skaičiavimo sistemą dėžutėje buvo 13 auksinių monetų, 838 Prahos grašiai ar jiems prilygintos monetos, smulkesnės lenkiškos apyvartinės monetos atitinkančios 8760 lenkiškus grašius ir smulkesnės lietuviškos apyvartinės monetos, atitinkančios 5460 lietuviškų grašių. Atsiminkime, kad lietuviško grašio vertė buvo 20 procentų didesnė už lenkiško, bet iš šių paskaičiavimų matosi, kad konkrečiu atveju apyvartoje lenkiškų monetų dalis buvo nors nedaug, bet didesnė, nei lietuviškų monetų. Beje, jei neskaitote nei lietuviškai, nei lotyniškai, o norite susipažinti su Aleksandro dvaro sąskaitų knygose pateikiama numizmatine medžiaga, internete galite paieškoti šio straipsnio. Tikrai nesunkiai rasite. Грималаускайте Д., Синчук И. Расходные книги двора великого князя литовского Александра как источник по истории денежного счета рубежа 15-16 вв. Ten rasite ir dar daugiau medžiagos. Rekomenduoju ir tiems lietuviams numizmatams, kas skaitote rusiškai. Ir atėjo laikas pašnekėti apie Vilniaus prepozitą Erazmą Cioleką, žinomą ir Vitelijaus vardu.Palankiai sutiktas Romoje, Vilniaus prepozitas Erazmas 1501 metų kovo 31 d. slaptojoje kurijoje pasakė pagrindinę kalbą, kuria kunigaikščio vardu išreiškė klusnumą Šventajam Sostui ir apibūdino Lietuvą. Ši kalba išspausdinta Romoje 1501 m., Mums labai įdomūs būtų šie trys Erazmo Viteliaus kalbos popiežiui Aleksandrui VI lapai. Kas moka lotyniškai, gali skaityti ir versti patys, o mes pasikliausime literatūros istoriko Sigito Narbuto straipsnyje apie šią kalbą išdėstytomis tezėmis. Autorius rašo, jog viena reikšmingesnių kalbos vietų – Lietuvos valstybės apibūdinimas, Mat čia nušviečiamos kelios svarbios Aleksandro valdomos valstybės ypatybės: nors didžiuliame turtingame krašte gyvenančios kelios „tautos“, bet valstybės kilmę, jos istoriją ir dabartį autorius pabrėžtinai susieja su etninias lietuviais („Jie vartoja savą kalbą“), su sava lietuviška dinastija („Jie nepaklūsta niekieno kito valdžiai, išskyrus savo valdovą, kuris dėl viršenybės nešioja didžiojo kunigaikščio titulą, kadangi turi sau pavaldžių begal turtingų kitų kunigaikščių“); čia taip pat nurodoma, kad kultūros, pirmiausia raštijos reikalams LDK vartojama ne lietuvių, o rusėnų kalba – nes „rusėnai apgyvendinę kone pusę Kunigaikštijos, o jų kalba esanti grakšti ir lengvesnė, todėl visuotinai vartojama“. Taigi, lietuviai aiškiai atskiriami nuo rusėnų, ir čia nėra vietos tokiems litvinams, kokius dabar įsivaizduoja dalis mūsų rytų kaimynų. Tiesa, jei galvojate, kad galite kitaip interpretuoti Erazmo Vitelijaus žodžius, lotyniškas originalas Jums prieš akis. . Vat taip mes ir nukeliavome nuo monetų iki litvinizmo. Tiek šiandien, gero Jums kolekcionavimo.
Author: Giedrius
Kaip iš tiesų atrodė Vladislovas Jogaila?
Šiandieną pašnekėsime apie šį paveikslą. Matote, ant paveikslo apvado parašyta, kad tai Vladislovo II Jogailos portretas, kurį nutapė Marcello Bacciarelli 1790 metais. Priminsiu, kad Vladislovas Jogaila mirė 1434 m. , reiškia portretas tapytas praėjus 356 metams po valdovo mirties. Italui, pasamdytam tapytoju Lenkijos karaliaus dvare, matyt, per sunku buvo surasti tikslius senųjų meistrų kūrinius, kuriais remdamasis, jis galėtų nutapyti senų laikų valdovus. Ir paveiksle pavaizduotas tikrai ne Jogaila. Kodėl taip teigiu? Pažiūrėkime, kaip Jogailą apibūdina 15 amžiaus lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas, Jogailos vaikų mokytojas Janas Dlugošas, „ Jis buvo vidutinio ūgio, ilgo ir plono veido, susiaurėjusiu smakru, maža, ilga ir smailia galva, beveik visiškai nuplikęs, su juodomis, mažomis, visada neramiomis akimis, kurios nuolat tam tikru būdu judėjo savo orbitose. Jo ausys buvo ilgos, balsas stiprus ir greitai kalbėjo, kūnas lieknas ir dailus, ilgas kaklas.“.Ne visai panašu į šį portretą, tiesa? Tačiau aprašymas pilnai atitinka atvaizdą marmuriniame bareljefe ant valdovo sarkofago Vavelio katedroje, nuostabiame Lenkijos viduramžių skulptūros kūrinyje, sukurtame dar valdovui esant gyvam. Internete rasite ir daugiau šios skulptūros atvaizdų. Dar vienas Jogailos atvaizdas yra rusėnų menininko tapytoje freskoje Liublino pilies koplyčioje. Jis datuojamas maždaug 1418 m., t.y., valdovui esant gyvam. Jame matome klūpintį nuplikusį neaukštą žmogų, išoriškai atitinkantį Jano Dlugošo aprašymą. Tikriausiai pagal atvaizdą ant sarkofago tapytas ir šis Jogailos karūnavimo atvaizdas iš Krokuvos, datuotinas 1475-1480 m., t.y., jau po valdovo mirties. Ir visi trys šie atvaizdai tikrai atitinka Jano Dlugošo aprašymą. O kas gi atvaizduotas mūsų pirma parodytame neva Jogailos portrete? Kadangi mes esame LDK numizmatikos kanale, matyt, dauguma Jūsų be abejonės jau atpažino šį žmogų. Pažiūrėkite į portretą ant 1568 m. lietuviško ketvirtoko. Be jokios abejonės, portrete atvaizduotas Jogailos proanūkis Žygimantas Augustas. Žygimantas Augustas mėgo meną ir yra išlikę daug valdovo portretų, tapytų iš natūros. Pažiūrėkite į šiuos portretus – be jokios abejonės tai tas pats žmogus, kaip matėme, viename iš portretų po 356 m. po mirties neteisingai įvardintas kaip Vladislovas Jogaila. Tik čia pamatysite teisingus užrašus – tai yra Žygimantas Augustas. Irgi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, kaip ir jo prosenelis Vladislovas Jogaila. Ir tai ne vienintelė Marcello Bacciarelli klaida, tapant Lietuvos ir Lenkijos valdovus. Brangūs LDK monetas renkantys numizmatai, pagal žinomus karalių biustus ant monetų pabandykite atspėti, kas yra šis valdovas? Turbūt atspėjote iš karto, buvo nesunku. Pagal 17 a. pradžios drabužius ir pažįstamą veidą sakysite, kad tai Žygimantas III Vaza. Tačiau, pagal parašą po portretu pasirodo, tai Marcello Bacciarelli nutapytas Žygimantas Augustas….. kaip ant delno dar viena tapytojo klaida….na, galbūt tapytoją nebent suklaidino Žygimanto vardas ant seno portreto, kurį jis kopijavo, juolab tikrojo Žygimanto Augusto portretas jau buvo užimtas – jį dailininkas pavadino Jogaila….. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.
Apie keistas pusgrašių interpunkcijas
Kai tik įdėjau į Contribee mūsų knygos puslapio parduotuvę kelias Žygimanto Senojo monetas su keistomis interpunkcijomis legendoje, vėl pasipylė klausimai, ką jos galėtų reikšti. Apie tai kadaise pasakojau savo filmuke, bet, matyt, atėjo laikas priminti ir akcentuoti tai vėl. Iš pradžių pažiūrėkime tas monetas. Štai 1512 m. labai retas pusgrašis su šešiais taškais reverso legendos pabaigoje. Pažiūrėkime šią monetą iš arčiau. Matote, iš taškų sudaryta rozetė reverso legendos pabaigoje. Mūsų knygoje tai H40 AR, ir, kai rašėme knygą, mes matėme tik vienintelę tokią monetą, todėl jai ir suteikėme I retumą. Dabar, kaip matote, turime ir kitą monetą, ir ji yra parduodama. Atsivertę Geltonąją knygą pamatysite, kad tai ne ta pati moneta, ji skiriasi nuo pavaizduotos knygoje, o jos ir aprašytos knygoje monetos stoviai panašūs. Natūralu, kad žmonėms kilo klausimai, ką galėtų reikšti toks ornamentas iš ratukų reverso legendos pabaigoje. Ir įdomūs ženklai gali būti ne tik legendos pabaigoje. Pažiūrėkite į šią monetą, irgi išstatytą toje pačioje parduotuvėje. 1511 metai, H39 Z knygoje. II retumas. Įdomi moneta, kas sekate šį Youtube kanalą, atsimenate, minėta ne viename filmuke, ir tikrai verta, kad ją išnagrinėtumėme nuodugniau. Padidinkime monetos paveikslėlį. Ir čia reikia atkreipti dėmesį į dvi vietas: monetos lauką prie Erelio snapo (ten keturi ratukai) ir reverso legendą po DVCIS (ten keturi taškai). Taip, nors senoje knygoje mes rašėme, kad prie Erelio snapo trys ratukai, įžiūrėjome dar vieną, kurį dalinai dengia Erelio liežuvis. Naujojoje knygoje jau bus rašoma apie keturis ratukus. Apie tokius ženklus jau pasakojau sename filmuke. Pažiūrėkime jo ištrauką. Beje, parduotuvėje išstatytas ir dar vienas retas pusgrašis su ratuku prie Erelio snapo. Matote, irgi 1511 metai, H39 X. Ratukas paveikslėlyje matomas tik dalinai, todėl čia vėl Jums reikės atsiversti mūsų Geltonąją knygą. Galite monetą palyginti su aprašyta knygoje ir įsitikinsite, kad tai tokia pati moneta. Taigi, o kad parduotuvėje išstatytas mūsų anksčiau nagrinėtas pusgrašis yra tikrai H39 Z, irgi nesunkiai galime įsitikinti palyginus jo atvaizdą su H39 Z monetos atvaizdu knygoje. Matote, monetos yra vienaspaudės, tik ant monetos, išstatytos parduotuvėje, nepilnai atsispaudęs Erelio vaizdinys ir mus dominantys ratukai. Filmuke, kurį žiūrėjome anksčiau, neatkreipėme deramo dėmesio į dar vieną pusgrašio anomaliją – keturis taškus po DVCIS. Jie puikiai matomi ant abiejų monetų. Tačiau mes dar rašydami žaliąją pusgrašių knygą 2016 m. patebėjome nebūdingai didelį interpunkcijos taškų skaičių, pasitaikantį kaip legendos viduryje, taip ir pabaigoje. Štai dar vienas pavyzdys. Paveikslėlis iš mūsų knygos. 1510 m. pusgrašis. H38 L mūsų knygoje su penkiais ratukais reverso legendos pabaigoje. Ir, atkreipkite dėmesį, knygoje pateiktos dvi monetos iš knygos bendraautoriaus Mikalai Darashkevich kolekcijos, ant kurių šie ratukai yra visiškai skirtingi. Matote, ir kairės ir dešinės monetos reverso legendų pabaigose yra po penkis ratukus, tačiau jie sudėti visiškai skirtingi. Ir mūsų knygos bendraautorius taip pat gilinosi, ką šie ratukai(taškai) gali reikšti. Kas domitės Žygimanto Senojo lietuviškais pusgrašiais, turėjote matyti šią Mikalai Darashkevich sudarytą lentelę. Kolegos nuomone, ratukų(taškų) skaičius ir jų santykis monetos averse ir reverse galėjo padėti identifikuoti kiekvienų metų atskiras pusgrašių emisijas. Šią hipotezę jis pateikė knygos skaitytojams ir akcentavo, kad pateikta lentelė gali padėti kolekcininkams sistematizuoti savo kolekcijas ir tapti pagalbine priemone ieškant naujų, dar neaprašytų monetų variantų. Vartydami būsimą mūsų knygą, išeisiančią šiemet sausio viduryje, pamatysite, jog joje bus aprašyti ir nauji variantai, kurių nerasite šioje lentelėje. Ir, atsimenate, ankstesniuose filmukuose aš pasakojau, kad nerasta rašytinių šaltinių, galinčių pagrįsti kolegos Mikalai hipotezę, o, mano manymu, šie ratukai(taškai) galėjo tiesiog atlikti dekoratyvinę funkciją, neieškant gilesnės prasmės. Savo nuomonę aš motyvavau tuo, kad dažnai daugiau ratukų(taškų) pastebima legendoje, kur yra klaidos legendoje ir žodis gavosi trumpesniu. Atsiradusią tuščią vietą spaudų raižytojai ir užpildydavo taškais (ratukais). Bet kokiu atveju, klausimas apie jų prasmę lieka atviru, o dabar Contribee platformoje esančioje mūsų naujosios knygos puslapio parduotuvėje galite nusipirkti monetų su anomaliais, daugumai Žygimanto Senojo lietuviškų pusgrašių nebūdingais ratukais ( taškais) interpunkcijose ir monetų laukuose. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.