Category: Protėvių takai

Su kolega Knygų mugėje šnekėjome apie lietuvių- maskvėnų 1534-1537 m.karą,apie tai,kad lietuviams nesisekant,dalis jų kariuomenės iždo galėjo patekti maskvėnams į rankas ir iš lietuviškų monetų šie nusikalė savo češuikas,ar žvynelius, kaip tai skambėtų lietuviškai.Kolega pasidomėjo,o kas tos češuikos, ir sumaniau apie tai papasakoti šiame filmuke.Šias ypač mažas maskvėnų sidabrines monetas matote paveikslėlyje,galite palyginti su šalia palyginimui gulinčia 1 cento moneta. Maskvėnai dar nebuvo atradę Sibire esančių sidabro rūdos klodų,todėl sidabro žaliava pirmiausia buvo užsienio,iš vakarų ateinančios sidabrinės monetos. Žaliavos apdirbimas būdavo pradedamas išlydant monetas į luitus,juos preliminariai išvalant nuo priemaišų,kad būtų gautas 960 prabos sidabro mėginys.Luitai, gauti po perlydymo,apdorojami,ištempiami į vielą, kuri supjaustoma reikiamo ilgio fragmentais.Tada jie lyginami ir atkaitinami,kad būtų užtikrintas plastiškumas.Ruošiniai siunčiami į monetų kalyklą.Pats kalybos procesas vyko labai panašiai,kaip ir ankstyvųjų LDK monetų. Atsimenate, ruošinys patenka tarp dviejų spaudų,viršutinio ir apatinio, kuriuose yra veidrodiniai monetos averso ir reverso vaizdiniai ir mechaninio smūgio pagalba šie vaizdiniai atsispaudžia ant ruošinio. Galime kaip pavyzdį pasekti Ivano IV Žiauriojo,ar Rusčiojo,kaip jis dar buvo vadinamas(1533-1584),mūsiškio Vytauto Didžiojo 3 eilės proanūkio monetų kalybą.Beje, ir jo motina buvo Elena iš Glinskių giminės–dar viena pavardė,gerai žinoma iš LDK istorijos.Kiekvieno nominalo svoriui buvo taikomi standartai: 0,68 g kapeikai,0,34 g dengai ir 0,17 g poluškai. Maskvėnų monetų kalykla buvo atvira:kiekvienas,turėjęs sidabrinių užsienio monetų,sidabro dirbinių ar luitų,galėjo ten ateiti ir iš sidabro išlieti pinigų. Taip buvo užtikrintas tikslus maskvėnų monetų svoris ir grynumas– atnešusieji sidabrinius dirbinius tiksliai žinojo,koks tai metalas,kiek jis sveria ir kiek monetų iš jo galima pagaminti.Dėl to kalyklos meistrai negalėjo padaryti monetų lengvesnių ar pridėti pigesnių metalų, kad nukaldytų daugiau pinigų. Na,nebuvo LDK su maskvėnais draugais,todėl jau 15-16 amžiuose stebime veiksmą,panašų į dabartines vakarų sankcijas Rusijai.O kadangi sidabras į maskvėnų žemes iš Vakarų Europos keliavo per LDK žemes,jos valdovai galėjo tuo pasinaudoti,pablogėjus santykiams su maskvėnais.Apie tai įdomiai aprašyta Eugenijaus Ivanausko knygoje „Lietuvos monetų kalybos istorija nuo 1495 iki 1769 m.“, kurios paskutinio leidimo viršelį ir matote. Papasakosiu keletą istorijų iš knygos.Su monetų kalyba yra glaudžiai susijęs sidabro išvežimo į užsienį iš LDK teritorijos uždraudimas.Aišku, tai buvo svertas LDK valdovų rankose santykiuose su Maskva.Taip 1495 m. Maskvos pavaldinys možaiskietis Jakušas Malyškinas,važiavęs iš Vilniaus, sulaikytas Smolenske,ir Lietuvos valdovo dvariškis Petras Deržkovas iš jo atėmė 22 markes sidabro( o 1 markė lygi beveik 200 g.),pareikšdamas,kad uždrausta vežti sidabrą iš Lietuvos į Maskvą.Reikalas pasiekė valdovus. Maskvos valdovas Ivanas III 1495 m. gegužę ir rugpjūtį du kartus kreipėsi į Lietuvos Didįjį kunigaikštį Aleksandrą Jogailaitį,prašydamas sidabrą grąžinti maskvėnui ir panaikinti draudimą jį išvežti.Aleksandras Jogailaitis atsakė tik 1496 m. kovą.Nurodė, kad sidabrą maskvėnui pardavė Vilniaus pilietis,pažadėjo,jį suradus,išreikalauti atlyginimą maskvėnui už prarastą sidabrą ir pakartojo,jog sidabrą uždrausta išvežti į visas šalis.1497 m. Lietuva ir Lenkija pasirašė sutartį nepraleisti į Maskvą brangiųjų metalų. 1506 m.pabaigoje pakartotas draudimas išvežti į užsienį sidabrą, alavą ir vašką,o 1507 m.draudžiamų išvežti strateginių prekių sąrašas papildytas švinu ir šarvais.1507 m.dėl aptariamų prekių išvežimo uždraudimo pasirašyta Lietuvos ir Livonijos miestų sutartis.Kaip matote,ir tada sankcijos nedraugiškoms valstybėms buvo tarptautinės. Grįžkime prie maskvėnų monetų.Apie jas nepaprastai daug rusakalbės medžiagos internete,labai nuodugnūs internetiniai katalogai,kuriuose nagrinėjami net atskirų spaudų skirtumai.Tai tikrai ne mano tema,ir aš nesiplėsiu šių monetų identifikavime pagal valdovus, jei norėsite, viską lengvai atrasite internete. Čia kaip tik ir matote vieną iš tokių puslapių, kur atrasite kiekvieno maskvėnų valdovo kaldintus žvynelius. Apie šių monetų kainas.Jos tikrai įvairios.Neretai aukcionuose parduodami dideli šių monetų lotai už tikrai nedidelę kainą,kaip ir šiuo atveju estų aukcione.Matote juos kairėje.Tačiau yra ir labai retų ir labai brangių monetų.Dešinėje matote, kaip viena retesnė Ivano IV moneta išėjo aukcione už 92 JAV dolerius.Nesunkiai rastumėte ir dar didesnių retesnių egzempliorių kainų,bet tai tikrai ne mano tema,o internete yra begalė Jums galinčios padėti medžiagos, jei susidomėtumėte šiomis monetomis.Tiek šiandien.Gero Jums kolekcionavimo.

Sukurti filmuką paskatino šis puikus vengriškas dukatas arba vengriškai forintas, už 4500 eurų tik ką išėjęs lenkų aukcione. Tai auksinė lenkų ir vengrų karaliaus, Jogailos sūnaus Vladislovo (Lenkijoje jis – Vladislovas III, Vengrijoje – Vladislovas I) moneta. Man – viena gražiausių monetų su Vyčiu. Beje, šios monetos buvo apyvartoje ir pas mus, Aleksandro dvaro sąskaitų knygose šios monetos vadinamos „aureos Hungaricales“, „floreni Hungaricales“. Pažiūrėkite dar kelis dukatus arba forintus. Matote – reversai skiriasi. Kitokios raidės abipus šv. Vladislovo atvaizdo, iš kurių galima nustatyti monetų kalyklą. Bet man svarbiausia – Vytis karaliaus herbe averse. Dabar turime pašnekėti apie karalių Vladislovą, vėliau pramintą Varniečiu. Įdomu, kad 1440 m. Lietuvoje be lenkų žinios Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu paskelbus jo brolį Kazimierą, tokį pat titulą nešiojo ir jo brolis Lenkijos karalius Vladislovas. Iš čia ir Vytis jo herbe. Istorijoje rasite, kad devyniolikmetis karalius Vladislovas žuvo 1444 m. mūšyje su turkais prie Varnos. Tiesa, jo kūnas taip ir nebuvo rastas. Galbūt tai turėjo įtakos romantiškai hipotezei, kad karalius, pralaimėjęs Varnos mūšį, iš gėdos negrįžo į Lenkiją, emigravo net į Portugaliją, ten vedė kilmingą senjorą, o jo sūnus – ne kas kitas, o visiems žinomas Kristupas Kolumbas…… Savo ankstesniame video apie lietuvišką heraldiką ant kitų kraštų monetų ( nuoroda į jį kadro viršuje dešinėje po i raide ir po šiuo video) aš probėgšmais pasakojau, kad Jogailos sūnus Vladislovas kaldino dviejų tipų denarus su Vyčiu. Juos ir matote mano paveikslėlyje. Kairėje- monetos reverse trys skydai: vengriškos keturios Arpadų juostos, lenkiškas Erelis ir lietuviškas Vytis. Dešinėje – monetos reverse tiktai skydas su Vyčiu. Šios monetos ne taip retai pasirodo aukcionuose, tačiau visada turi pasisekimą. Ir nenuostabu – jos yra svarbios kelių šalių numizmatams. Visų pirma Vengrijos numizmatams – nes tai vengriškos monetos, istoriškai menančios svarbų šalies kovų su turkais laikotarpį, Lenkijos numizmatams, nes Vladislovas buvo ir Lenkijos karalius, o ant monetų jo herbe matome ir Lenkijos herbą – Baltąjį Erelį ir Lietuvos numizmatams, nes ant jų matome ir lietuvišką Vytį. Dėl šių priežasčių, ką ir matote mano parinktuose paveikslėliuose, nors aukcionuose šie denarai nereti, jų kainos yra palyginus didelės, o labai gražaus stovio ar slabuotos monetos yra tikrai labai brangios. Tačiau grįžkime prie Vladislovo Varniečio dukato. Štai dar vienas, irgi skirtingas nuo anksčiau rodytų, pernai aukcione išėjo už 5000 eurų sumą. O Vengrijos bankas pernai išleido monetų seriją, skirtą karaliui Vladislovui I. Ją sudaro trys monetos: vario-nikelio 2000 forintų vertės moneta, auksinis 50000 forintų nominalo dukatas, sveriantis 3,491 gramo ir auksinis tokio paties nominalo dukato keturių dukatų vertės pjedfortas, sveriantis 13,964 gramo. Na, ir ant kiekvienos monetos karaliaus Vladislovo I herbas, o jame – lietuviškas Vytis. Čia galite pamatyyti pjedforto gurtą. Tikrai rimta ir nepaprastai graži moneta. Manau, Lietuvos kolekcionieriai, renkantys auksines monetas, dėl Vyčio ant šios monetos turėtų į ją atkreipti ypatingą dėmesį. Tiek šiandienai. Gero Jums kolekcionavimo.

Turbūt atsimenate, prieš 9 metus šventėme Mėlynųjų Vandenų mūšio 650 metines. Ta proga ir buvo išleistas šis lietuviškas pašto ženklas. Taip, 1362 metais Algirdo vadovaujama kariuomenė prie Mėlynųjų Vandenų, dabartinės Ukrainos teritorijoje sutriuškino Chadžibėjaus, Kutlubugos ir Dmitrijaus vadovaujamą Aukso Ordos ir jų vasalų kariuomenę ir atsikovojo plačias žemes, vėl prijungdama jas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Į Kijevo sostą Algirdas pasodino savo sūnų. Šaltiniuose atsekama, kad jis buvo krikštytas Kijeve Vladimiro vardu. Nežinome, koks buvo jo vardas iki tol, ar jis buvo baltiškas, gal kada nors pasiseks atrasti ir tai. Kijevą Vladimiras valdė iki 1395 metų. 1390 m. jis nesutiko pripažinti Vytauto kaip Didžiojo kunigaikščio siuzereniteto, galbūt dėl to, kad jau buvo prieš porą metų tapęs Jogailos vasalu, o 1395 metais , Vytauto ir Skirgailos kariuomenei priartėjus prie Kijevo, pasidavė jiems ir vėliau buvo išsiųstas valdyti Kopylio kunigaikštystės prie Minsko. Kijeve Vladimiras Algirdaitis pradėjo kaldinti monetas, imituojančias aplinkinėse žemėse plačiai paplitusius chano Džanibeko dangus. Kaip teigia tyrinėtojai, tai netgi nėra konkrečios monetos imitacija, o iš kelių monetų tipų sudėtinis vaizdas. Štai keletą tokių monetų matote ir ant mano stalo. Tiesa, tai nėra ankstyviausios emisijos monetos – jų sumažinta masė, dydis, o ir supaprastintas piešinys tai aiškiai parodo. Ir, beje, konkrečios monetos nebėra reikalingos jų dabartiniam savininkui – jei jos ką iš Jūsų domina, parašykite man asmeninę žinutę, pateiksiu savininko koordinates ir galėsite tartis. Apversime kelias iš monetų, matote – abiejose pusėse labai supaprastinta arabiškos legendos imitacija. Dar geriau tai matosi nuskenavus vieną iš monetų ir panagrinėjus jos skeną. Šios konkrečios monetos skersmuo – apie 10 mm, masė – 0,35 g. Šios monetos puikiai išnagrinėtos ankstesniuose Dzmitry Huletski darbuose. Jei kas turite, pvz., šią ankstesnę jo knygą, galite joje perskaityti apie šių monetų kalybą nuo keturiolikto amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios iki jo pabaigos, kai buvo baigtos kaldinti imitacinės monetos, visas monetos dizaino supaprastinimo stadijas ir surasti dar daug įdomaus apie Vladimiro Algirdaičio monetų kalybą. Tikrai rekomenduoju. Ir, autorių sutikimu, atskleisiu vieną paslaptį. Darbas su Vladimiro Algirdaičio monetomis dar vyksta, ir labai intensyviai. Pasižiūrėkite, kaip kruopščiai nagrinėjami monetų averso ir reverso piešiniai ir averso/reverso santykiai. Autoriai pasakojo, jog jiems pavyko perpiešti visų matytų Džanibeko imitacinių monetų piešinius ir sudaryti jų pilniausią iki šiol katalogą. Ir tai ne tik apie Vladimiro Algirdaičio monetas. Šių metų pabaigoje turėtų išeiti štai toks Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškų žemių 14 amžiaus pabaigos monetų katalogas. Knyga bus išleista rusų kalba, vėl internacionalinis autorių kolektyvas – baltarusis Dzmitry Huletski, ukrainietis Andrejus Andrejevas ir rusas Konstantinas Petruninas. Kaip jau rašiau, knygoje bus pateikti išsamūs monetų vaizdinių piešiniai, ją sudarys virš 300 puslapių ir tai bus pilniausias iki šiol rusėniškos LDK monetų kalybos katalogas. Jei kas susidomėjote šia būsima knyga, irgi galite man parašyti. Arba tiesiog čia, po video, arba asmenine žinute. Aš bendrauju su knygos autoriais, todėl manau, jei Lietuvoje kils susidomėjimas ir atsiras norinčių šią knygą įsigyti, galėsiu dalį tiražo užsakyti Lietuvos kolekcionieriams ir tarpininkauti ją įsigyjant ne knygyno, o autorių kaina. Tiek šiandienai. Gero Jums kolekcionavimo.

Pernai pažymėjome iškilaus LDK sūnaus, kilusio iš garbingos rusėnų giminės, LDK Didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 400 metines. Ta proga Vilniuje iškilo paminklas, kurį ir matote paveikslėlyje, skulptorius Martynas Gaubas. Dar 2009 metais Kretingoje iškilo kitas paminklas Jonui Karoliui Chodkevičiui. Jį matote šiame paveikslėlyje. Juk J. K. Chodkevičius ir įkūrė Kretingos miestą, pagal savo vardą pavadinęs Karolštato vardu, čia jis prašė būti palaidojamas. Tačiau šiame video kalbėsime ne apie jį, o apie jo tėvą, Žemaičių seniūną, Lietuvos didįjį maršalką Joną Jeronimą (arba, tiksliau Jeronimaitį, nes jo tėvas buvo Jeronimo vardu) Chodkevičių, kurio paminklą matote Skuode. Taip 1572 m. jis išrūpino Skuodui Magdeburgo teises, o miestas buvo pavadintas jo vardu Johanesburgu. Su jo vardu susijusi ši puiki moneta. 1561 m. Livonijos valstybės, žlugus bažnytinei valdžiai, pasidavė Žygimanto Augusto apsaugai. Tam nepritarė Maskva, Švedija ir Danija. Livoniją gynė Livonijos valdytojas nuo 1566 m., Lietuvos didysis maršalka Jonas Jeronimaitis Chodkevičius. Dėl sunkumų gaunant lėšų karo veiksmams vykdyti ir poreikio mokėti algas vokiečių samdinių kariams Piarnu garnizone, 1572 m. Jonas Jeronimaitis Chodkevičius iš karaliaus Žygimanto Augusto gavo teisę kaldinti monetas. Karo monetų kalykla buvo įrengta Dahlholmo pilyje (Dole, Dahlen – netoli Rygos). Šilingai buvo nukaldinti 1572 m., o markės (tokią monetą matote paveikslėlyje), pusmarkės ir ferdingai (1/4 markės) buvo nukaldinti 1573 metais. Galbūt buvo kaldinama ir talerio nominalo moneta. Monetų išleidimas buvo palyginti mažas ir truko tik kelis mėnesius. Markės nominalo monetos yra labai retos. Vieną iš tokių monetų matote 2014 m. lenkiškame Michalo Niemčyko aukcione. Moneta išėjo net už 356 500 zlotų sumą. Edmundas Kopicki teigė, kad egzistuoja tik du tokios monetos egzemplioriai. Vienas iš jų buvo Kazimierzo Sobańskio kolekcijoje (dabar Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje), kitas – Emeryk Hutten-Czapski kolekcijoje. G. Haljakas publikuoja dar vienos kopijos iš skandinavų kolekcijos nuotrauką. Moneta įtraukta į svarbiausius katalogus: Kopicki 3114; Haljak 978; H-Cz. 580; Neumann 336. Monetos averse matote nominalą ir Abiejų Tautų Respublikos heraldiką – Erelį ir Vytį. Reverse – Grifas su kalaviju. Maždaug nuo 1566 m. tai ir Livonijos ir Chodkevičių giminės herbas. Štai matote 2016 m. vokiškame Kiunkerio aukcione praėjusią pusės markės monetą. Matote, monetos vaizdiniai nesiskiria nuo jau nagrinėtųjų, tik monetos nominalas aiškiai pasako, kad tai pusė markės. Moneta išėjo už 3000 eurų sumą. Na, o ferdingo atvaizdą galima buvo atrasti 2017 m. birželio mėnesio Morton & Eden aukciono kataloge, lotas nr. 399, matote, moneta labai prasto stovio, su kiauryme, tačiau kaina vis vien didelė. 1572 m. Dolėje kaldinto talerio moneta įtraukta į kai kuriuos katalogus. Tačiau man nepasisekė rasti jos paveikslėlio. Numista katalogas taip pat duoda aprašymą be paveikslėlio. O gal tokią monetą turite Jūs? Tačiau jei norite turėti Jono Chodkevičiaus monetą, nebūtina aukoti tam metinių pajamų. 1572 m. šilingai, kaip matote, nėra brangūs ir įperkami. Čia lenkiško WCN aukciono archyvas, matote, jis rodo net 49 pozicijas, kai šiame aukcione buvo išstatytos tokios monetos. 1572 m. Doles šilingai neretai būna aukcionuose, o ir ant stalų kolekcionierių klubuose juos taip pat galima užtikti. Tai neretos monetos. Panagrinėkime tokią monetą. Monetos averse matome Livonijos ir Chodkevičiaus herbe esantį grifą su kalaviju. Užrašas teigia, kad tai Livonijos moneta. Reverse- monetos nominalas ir data, tai 1572 m. vienas šilingas, taip pat užrašas, kad tai nauja sidabrinė moneta. Taip Livonijos monetos yra susiję su LDK didžiūnų Chodkevičių gimine, ir šis filmukas gali būti kaip tąsa mano video apie LDK heraldiką ant kitų kraštų monetų ( nuoroda į jį kadro viršuje dešinėje po i raide ir po šiuo video). Tiesa, dalis kolekcionierių vertina, kad šios monetos tiesiogiai priklauso LDK numizmatikai ir renka jas tuo pagrindu, juk Livonija buvo mūsų šalies vasalu. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.

Vakar Vilniaus kolekcionierių klube prisėdęs jaunas kolega, matyt, prisižiūrėjęs Džošo Geitso laidų per Travel Channel televizijos kanalą, paklausė, ar Lietuvoje yra dingusių miestų. Aš jam tai patvirtinau ir pagalvojau, kad tema gali būti įdomi ir Jums. Visų pirma į galvą ateina dingusio Vilniaus Kreivojo miesto istorija. 1390 m. Vytautas, kurį Jogaila nušalino nuo valdžios, padedamas kryžiuočių , Livonijos ordino ir garbingų svečių , tarp kurių buvo ir būsimas Anglijos karalius, Derbio grafas Henrikas, taip ir nepaėmė Vilniaus tvirtovės , kurioje įsitvirtino Jogaila. Už tai sudeginta Kreivoji pilis ir Kreivasis miestas (Curvum Castrum metraščiuose), galimai buvę dabartinio Kalnų parko teritorijoje. Vilniaus panoramą iš šios vietos ir matote. Pasak Konrado Valenrodo, Kreivajame mieste galėjo gyventi 3000 žmonių, o Jogaila skunde Konstancos suvažiavimui mini net keliolika tūkstančių žmonių. Šis miestas po to neatstatytas, o ilgainiui ir užmiršta, kur jis yra buvęs. Galimai su šiuo Vytauto ir Vakarų riterių žygiu į Vilnių susijęs ir pernai rastas ir eksponuotas Nacionaliniame muziejuje vadinamasis Raišių lobis. Lauksime jo aprašymo, bet monetų datavimas atitiktų prielaidą, kad jis paslėptas kaip tik tuo metu. Bet yra ir kitas dingęs miestas, tikrai mažiau žinomas – Bareikiai (Borayki) Žemaitijoje. Dingusio Bareikių miesto tema romantiškai išdėstyta elektroniniame žurnale „Skuodo kraštas“, autorius Pranas Šarpnickis. Ten yra visas straipsnių rinkinys, kviečiantis įdėmiau pažvelgti į Skuodo krašto žemę. Dalimi ten spausdintų minčių aš ir pasinaudosiu šiame pasakojime. Žemaičių seniūnas, Lietuvos didysis maršalka Jonas Chodkevičius prie savo valdų 1568 m. prijungė Grūstės valstybinį valsčių. Grūstės valsčiuje (netoli Ylakių) įkūrė, o gal tik pervadino Bareikių miestą, galimai pavadintą Chodkevičių giminės pradininko Bareikos vardu , o šalia Skuodo dvaro įkūrė Johanesbergo miestą, kuriam davė savo vardą ir išrūpino Magdeburgo teises (dabartinis Skuodas). Bareikiai – miestas buvęs (iki XVII a.) netoli Skuodo, prie Luobos upės, ties dabartiniu Erkšvos kaimu. Minimas 1568 m. Jokūbo Laskovskio sudarytame Grūstės valsčiaus inventoriuje . Tuo metu jame buvo 6 gatvės– Skuodo, Gėsalų, Livonijos, Bažnyčios, Platelių ir Dvaro. Bažnyčia, turgavietė, iš viso 93 sklypai su namais. Galėjo gyventi 1000 gyventojų. Miestui priklausė 86 valakai ir 20 margų žemės (valakas – apie 21 ha, margas – 0,71 ha, tikrai didelė teritorija). 1568 m. sudarytas Grustės valsčiaus žemėlapis rodo, kad Bareikiai užėmė dvigubai didesnį plotą negu tuometinis Skuodas ar Salantai, ir ribojosi su Kaukolikų, Medsedžių, Vabalių ir kitais kaimais. Bareikių miesto išnykimo aplinkybės nėra aiškios. Pagal liaudies aiškinimus jį sugriovė švedai. Tačiau dar prieš švedų karus, 1643 m. sudarytame Skuodo (buvusios Grustės) valsčiaus inventoriuje jau Bareikiai neminimi. Gal čia pasidarbavo maras, gal Chodkevičių pykčiai su kaimynais, kas dabar pasakys. Miestas dingo. Neaiški ir jo buvimo vieta. Ties Erkšvos kaimu yra Alkos kalnas su senkapiais (u. k. 3242), valstybės saugomas objektas. Pagal gyventojų pasakojimus čia buvęs Bareikių centras. Tai viena iš versijų. Kitas versijas, jei sudomino, siūlau paskaityti anksčiau minėtame straipsnių cikle elektroniniame žurnale „Skuodo kraštas“, autorius Pranas Šarpnickis. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.

Šiandien pakalbėsime apie galbūt didžiausią 16 a. finansinę aferą – Svidnicos pusgrašius. Pažiūrėkite į šias monetas ant mano stalo. Atkreipkite dėmesį į vidurinę monetą ir aplink esančias. Ar jos skiriasi? Matome karūną ir užrašą aplink ją. Dydis toks pats. O dabar monetas apverskime. Erelis. Iš pirmo žvilgsnio jos niekuo nesiskiria, tiesa? Ir jei taip atrodo mums, įsivaizduokite, kokios vienodos jos atrodė neraštingam 16 a. lenkų valstiečiui. O dabar pažiūrėkime monetų skenus. Ir čia matome skirtumus legendose. Viršutinė moneta – Svidnicos pusgrašis. Averse skaitome: LVDOVICVS REX H ET BO (Liudvikas, Vengrijos ir Bohemijos (dabartinės Čekijos) karalius), reverse: CIVITAS SWIDNIC 1523 (Svidnicos miesto 1523). Apatinė moneta – lenkiškas pusgrašis. Čia averse skaitome: MONETA SIGISMVNDI (Žygimanto moneta), reverse: REGIS POLONIE 1507 (Lenkijos karalystės 1507). Reiškia, monetos visai skirtingos. O buvo taip. Liudvikas II Jogailaitis, Jogailos proanūkis, Vengrijos ir Bohemijos karalius, Silezijos mieste Svidnicoje 1517 metais pradėjo kaldinti sidabrinius pusgrašius. Bet buvo sumanyta, kad moneta nuo pat pradžių būtų žemos sidabro kokybės. Svidnicos pusgrašis kopijavo Liudviko dėdės, Žygimanto Senojo lenkišką pusgrašį, tačiau turėjo 12 procentų mažiau sidabro. Ir, kaip matėme, skyrėsi tik legenda, o tai mažaraštei to meto visuomenei neturėjo jokio skirtumo. Svidnicos pusgrašius įveždavo į milžinišką Lenkijos ir LDK teritoriją, kur monetos įeidavo į vietinę apyvartą. Kadangi rinkoje šios monetos kotiravosi vienodai, Lenkijos ir LDK iždai prarasdavo dideles sumas, o Liudviko iždas turtėjo. 1526 m. Liudvikas mire, tačiau monetų kalyba tęsėsi. Kairėje – Žygimantas Senasis, dešinėje jo sūnėnas Liudvikas Jogailaitis. Žygimantas ne kartą prašė savo giminaitį Liudviką pakeisti monetos piešinius, tačiau šis nereagavo. Lenkijos ir LDK valdžia savo įsakais draudė naudoti šias monetas, tačiau tai irgi neturėjo pasisekimo. Todėl Seimo 1528 m. įsaku paprasčiausiai šie pusgrašiai buvo išperkami iš visuomenės 5 lietuviškų denarų kaina už vieną pusgrašį ir perlydomi monetų kalyklose. Šių monetų kalybą sustabdė tik Liudviko įpėdinis Bohemijos soste Ferdinandas Habsburgas 1529 metais. Įdomu, bet Svidnicos pusgrašiai irgi buvo padirbinėjami. Tuo užsiėmė Vokietijoje Ritbergo grafas Otonas (1516-1535). Šiai monetai buvo suteiktas ketvirčio šilingo nominalas. Taigi, matydami Svidnicos pusgrašius galime prisiminti didžiausią 16 a. finansinę aferą mūsų kraštuose. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.

Šiandien parodysiu nepaprastai įdomaus kolegos Edvino pateikto Aleksandro lietuviško pusgrašio nuotraukas.Iš karto pasakysiu, kad tokią monetą matau pirmą kartą, tai mūsų kataloge neaprašytas pusgrašis ir mes jam suteikėme kol kas darbinį H3 O numerį. Pažiūrėkite, 1-A Vytis ir 2 Erelis, tačiau atkreipkite dėmesį į reverso legendą. Matome, kad žodyje MAGNI kažkas negerai. Kad tai išsiaiškinti, padidinkime įdomią vietą. Atkreipkite dėmesį į G raidę. Matome, jog meistras du kartus per apsirikimą taukštelėjo raidės G puansonu ir gavosi MAGG….matyt, norėdamas ištaisyti tą vietą, jis dar kartą taukštelėjo raidės G puansonu viduryje tarp dviejų G. Ir gavosi tokia trijų G kombinacija. Nagrinėdami šią monetą juokėmės, kad, matyt, meistras dare motininį spaudą po kasdieninės alaus dozes, šiek tiek apsvaigęs. Juk viduramžiais buvo įprasta darbuotojams kasdien skirti pinigus alui. Apie tai ir pašnekėsim. Čia matote aludario portretą iš viduramžių manuskripto Die Hausbücher der Nürnberger Zwölfbrüderstiftungen, 1425 m. Alus buvo svarbus viduramžių Europos gyvenime Elfrikas iš Einšemo, gyvenęs X-XI a. įvardina savo pasirinkimą : „Renkuosi elį, jei turiu jo arba vandenį, jei neturiu elio”. Šventoji Hildegarda iš Bingeno 1150 m . savo veikale “Physica Sacra” rašo : „Nesvarbu, ar žmogus yra sveikas, ar jis serga, jei jis ištroškęs, jis turėtų gerti vyną ar alų, bet ne vandenį. Vanduo gali pakenkti kraujui ir nuotaikai, o ne padėti… alus pilnina kūną ir … suteikia veidui gražią spalvą. Tuo tarpu vanduo silpnina žmogų.” Daugelio autorių darbuose rasime, kad viduramžių žmogus per dieną vidutiniškai suvartodavo 3 litrus alaus. Ne išimtis ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio Dvaro sąskaitų knygose (1494-1504) net 18 kartų rasime paminėtas alui skirtas lėšas. Labai įdomus 1502 m. įrašas , skirtas Polocko vaitui už patrankininkus laiduotoms sumoms. Išvertus iš lotynų kalbos, jis skambėtų taip: „Ponas lauko vadas prie Polocko vaito stalo spalio (…) d. priskyrė penkis patrankininkus, (vardus perskaitysiu kaip originale): Erhardum, Andream, Ladislaum, Arnoldum et Iohannem. Jie maitinosi su juo iki birželio pirmos dienos, susidaro 32 savaitės, vienam skaičiuojant išlaidoms už kiekvieną savaitę po 7 grašius ir dar kiekvienam (priskaitant) po 6 denarus kasdien už alų“. Matome, kad kasdien buvo alui skiriama po 6 denarus. Lenkų tyrinėtojai apskaičiavo, kad Žygimanto Senojo laikais, neilgai trukus po nagrinėjamo laikotarpio, Vroclave 139 litrų bačka alaus kainavo 20-30 grašių. Torunėje alaus bačka (134-163 litrų) kainavo 7-16 grašių, o Krokuvoje bačka alaus (163 litrų) kainavo 12-20 grašių. Tai yra, už 1 lenkišką grašį galima buvo nupirkti nuo 6 iki 20 litrų alaus. Turint omenyje, kad lenkiškas grašis buvo 20 procentų pigesnis už lietuvišką, už 6 lietuviškus denarus, kurie kaip tik sudarytų 0,75 lenkiško grašio, jei buvo tokios pačios kainos, kasdien galima buvo nusipirkti nuo 4,5 iki 15 litrų alaus. Žodžiu, tokios kasdieninės dozės ir su šinkoriaus antkainiu turėjo užtekti…. Tiek šiandien, gero Jums kolekcionavimo.

Vakar vienoje diskusijoje feisbuke iškilo klausimas, kodėl ant Vyčio raitelio skydo yra dvigubas kryžius. Manau, tai gali būti įdomu ir Jums. Pradėkime nuo raitelio simbolio lietuviškoje heraldikoje. Man labai patinka ši iliustracija iš D. Grimalauskaitės ir E. Remeco knygos „Pinigai Lietuvoje“. Manau, ji bus pravarti ir Jums, kai reiks greitai pagal monetos piešinį nustatyti valdovą ar apytikres datas. Taigi, matote, pirmą kartą raitelio simbolis pasirodo ant Jogailos monetų. Naujojoje Dzmitry Huletski knygoje „Lithuanian Grand Ducal Coins Before 1401“ skaitome, kad, jo nuomone, apie 1392 m. buvo kaldinamos monetos su portretu vienoje pusėje ir raiteliu kitoje. Legendoje aiškiai įskaitomas Jogailos vardas. Raitelis, matote, neturi skydo, rankoje laiko ietį. Tos pačios knygos 65-67 psl. jau matome monetas, kurių vienoje pusėje raitelis (labai įvairus, kaip matote, ir į kairę, ir į dešinę, laiko ir kalaviją, ir ietį), o kitoje monetos pusėje dvigubas kryžius. Tai irgi Jogailos monetos, tačiau mums įdomu, kada ir iš kur atsirado dvigubo kryžiaus simbolis. Ir ne visai sutikčiau su knygoje pateikiamu monetų datavimu. Pažiūrėkime Lietuvos valdovų herbus. Kairėje viršuje matome Jogailos herbą ant antspaudo, naudoto nuo 1377 iki 1386 m. Matome, raitelis be skydo. Viršuje viduryje – Vytauto herbas. Ant skydo matome Gediminaičių stulpus. Irgi Gediminaičių stulpus matome ant Žygimantui Kęstutaičiui priskiriamo herbo iš Bergšamaro kodekso. Apatinė eilė iš kairės: Vytauto antspaudas, matome ant skydo Stulpus. Apatinėje eilėje vidurinis – Jogailos antspaudas, naudotas po 1386 m. Čia jau raitelis su skydu, ant jo dvigubas kryžius . Apačioje dešinėje – Skirgailos antspaudas. Čia ant skydo matome liūtą. Taigi, išaiškėjo 1386 m. data. Tais metais Jogaila vedė Lenkijos karalių Jadvygą. Taip, Jadvyga jau buvo karūnuota Lenkijos karaliumi. Jadvyga – Vengrijos valdovo Liudviko I duktė. O Dvigubas kryžius – nuo seno žinomas Vengrijos herraldinis simbolis. Viršuje kairėje matote legendinio Vengrijos valdovo šv. Stepono, valdžiusio nuo 1000 m., atvaizdą, viršuje dešinėje –Jadvygos tėvo Liudviko I atvaizdas. Apačioje – Liudviko I antspaudas. Ir visur matome Dvigubą kryžių,. Beveik tokį, kaip dabartiniuose Slovakijos ir Vengrijos herbuose. Dvigubas kryžius atsiranda ir ant nuo 1386 m. Všovoje (Lenkija) bendrai Jogailos (čia jis minimas Vladislovo II vardu) ir Jadvygos kaldinamų denarų, kuriuos ir matote paveikslėlyje. Kaip matėme, tuo metu jis atsiranda ir Jogailos antspaude ant raitelio skydo. Tada jis atsiranda ir ant lietuviškų monetų, kurias jau apžvelgėme. Taip iš Vengrijos per karališkasias vedybas atėjo mums gerai pažįstamas Lietuvos heraldinis simbolis. Vėliau jis naudojamas ir Jogailos palikuonių. Štai Jogailos sūnaus Kazimiero ir anūko Aleksandro herbai. Kaip matote, ant Didžiųjų herbų raiteliai su skydais, ant kurių dvigubas kryžius. Ant mažųjų herbų raitelis gali būti ir be skydo. Jogailos sūnaus Vladislovo Varniečio, Vengrijos karaliaus, vengriškos monetos. Ant auksinio forinto (kairėje) matome Dvigubą kryžių ir Vytį su Dvigubu kryžiumi ant skydo, tokį patį Vytį matome ir ant mažo nominalo monetos – denaro. Ir toks, jau nusistovėjęs, Vyčio simbolis ėjo iš vieno LDK valdovo herbo į kito. Tiesa, ant monetų jis kartais kito, čia matome iš lenkiško WCN.pl aukciono archyvo paimtas Žygimanto III Vazos lietuviško 1626 m. grašio foto, kur ant raitelio skydo Pėdas – Vazų herbas ir Jono II Kazimiero Vazos 1660 m. lietuviškos boratinkos nuotrauką, kur raitelis visai be skydo, tačiau tai greičiau išimtis. Jei pažiūrėsite šių valdovų Didžiuosius herbus, visur matysite Vytį su Dvigubu kryžiumi ant skydo. Taigi, dėl šio simbolio turime būti dėkingi Jogailos ir Jadvygos vestuvėms. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.

Praeitas mano filmukas apie Dvigubą kryžių ant Jogailos ir Jogailaičių Vyčių susilaukė daug peržiūrų ir labai įdomaus klausimo: „O koks būtų Vytis, jei Lietuvos karaliumi būtų tapes Vytautas?“.Manau, jog didelė tikimybė, kad tada ant Vyčio skydo matytume Gediminaičių Stulpus, ir tuoj paaiškinsiu, kodėl taip manau. Šiame paveikslėlyje matote mūsų didžiavyrius Algirdą ir Kęstutį, nuo 1345 m. kartu valdžiusius Lietuvos valstybę. Tokius , kaip juos įsivaizduoja dabartiniai dailininkai. Na, pastabi akis gali prikibti prie daug ko, aš pažymėsiu tik heraldinius ženklus už valdovų nugarų. Praeitame filmuke mes jau aiškinomės, kad Dvigubas kryžius Lietuvos heraldikoje atsirado po 1386 m. Algirdo sūnaus Jogailos karališkųjų vestuvių su Jadvyga. Stulpai Kęstučio valdymo metu irgi turbūt buvo kitokie (prie to mes dar grįšime šiame filmuke). Todėl man tikrai arčiau dūšios viduramžiais tapyti valdovų portretai. Pavyzdžiui, šis. Tai Vytautas, Kęstučio sūnus su žmona Ona. Jaunas, madingai apsirengęs Europos šalies valdovas. Kaip parašyta, „Didysis Lietuvos ir Rusios kunigaikštis“ Ir tikrai šis portretas gyvesnis už tuos visur tiražuojamus portretus su karūnom ir šermuonėlių kailiniais. Bet grįžkime prie valdovų herbų. Šiuos paveikslėlius jau matėte praeitame filmuke. 1420-1430 m. Vytauto antspaudas ir herbas iš skirtingų šaltinių, tačiau ir viename ir kitame tai yra raitelis ant žirgo su kalaviju ir skydu su heraldiniu ženklu. Ant Vyčio matomi Stulpai be apatinės jų dalies. Matyt, šis simbolis nebuvo įprastas to meto heraldikoje, ir tai paaiškintų kitus paveikslėlius. Pažiūrėkite, du senovinių knygų lapai, kur pavaizduotas Vytauto herbas. Vėl Vytis, tik dešinėje ant mėlyno skydo įdomios formos auksinės kolonos. Kairėje – irgi kolonos, tik jau pats skydas geltonai-mėlynas, visai kaip dabartinė Ukrainos valstybės vėliava. Panašu, kad dailininkai labai tiesiogiai traktavo simbolį. Jei jau kolonos, tai kolonas ir tapė. Kaip jiems atrodė, taip. Bet matote patys, tai tikrai ne Dvigubas kryžius… Tačiau Dvigubą kryžių galima pamatyti ant Vytauto herbo ir vėliavos, su kuriais jis 1414-1418 m. dalyvavo Konstanco susirinkime. Matote, irgi laisvas herbo traktavimas. Herbas keturių dalių. Dviejose- baltas Vytis raudoname fone. Vienur raitelis laiko ietį, kitur – kalaviją, o viename variante iš viso be ginklo. Taip pat ir du kartus nupieštas be skydo, o du kartus su skydu, ant kurio Dvigubas kryžius. Tačiau šie atvaizdai ankstesni už atvaizdus su Stulpais ant skydo. Kitose dviejose herbo dalyse – juodas pėsčias karys su kalaviju ir skydu. Yra hipotezė, kad tai visai ne Trakų žemės herbas, o šv. Mauricijus – viduramžiais madingas, egzotiškas ir plačiai heraldikoje paplitęs personažas, riterių globėjas. O dabar pažiūrėkite į herbą virš Vytauto herbo viršutiniame kairiame paveikslėlyje. Herbe raudona kepurė, o šalia užrašas, kad tai senasis Lietuvos herbas. Šia tema internete galite paskaityti įdomų Violetos Rutkauskienės straipsnį Vorutoje. Beje, nagrinėdamas vokiečių viduramžių batalinius paveikslus, mačiau ir pavaizduotas kepures ant karių dalinių vėliavų…. Įdomi tema. Dar keli Vyčio vaizdai iš Bergšamaro kodekso. Kairėje – Žygimanto Kęstutaičio herbas su Gediminaičių Stulpais skyde. Dešinėje viduryje – Algirdo sūnaus ir Jogailos brolio Švitrigailos herbas su kitokiais stulpais skyde. Reiškia, Stulpai nesvetimi ir Algirdaičiams. Ir, labai įdomu, šis ženklas nepaprastai panašus į ženklą ant jo dėdės Kęstučio kaldintų monetų. Atsimenate šią Kęstučio monetą. Apie ją yra mano filmukas, nuoroda kadro viršuje dešinėje po i raide ir po šiuo video. Apie šią monetą galite paskaityti ir Dzmitry Huletski lietuviškų monetų kataloge „Lithuanian Grand Ducal Coins Before 1401“. Na, ir visai netikėtai Vytauto naudoti Gediminaičių stulpai išlenda ant Vyčių skydų Stepono Batoro herbe. Kad tai jo herbas, matote iš Drakono dantų, Batorų giminės ženklo šio herbo viduryje. Priminsiu, Steponas Batoras, vengras, valdęs Lenkiją ir Lietuvą po 150 m. nuo mūsų nagrinėjamo laikotarpio, neturintis nieko bendro su Kėstutaičiais….o ant Vyčių skydų aiškiai matome Vytauto naudotą simbolį. Taigi, jei ne Jogaila, paėmęs Dvigubo kryžiaus simbolį dėka vestuvių su Vengrijos princese Jadvyga, galbūt panašų į Stulpus simbolį matytume ir ant Lietuvos herbo. Ir pabaigai – du puslapiai iš Bergšamaro kodekso. Visą herbyną skaitmenizuotą, jei įdomu, galite rasti laisvoje prieigoje internete, švediškame puslapyje. Surinkite pavadinimą „Bergshammar codex“. Jau mūsų matytas Žygimanto Kęstutaičio herbas ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemių herbai. Dešinio puslapio viršuje matote Trakų žemės herbą, pėsčią karį su skydu, ant kurio Gediminaičių stulpai, už jo – Smolensko, o visai ne žemaičių lokys….bet tai irgi jau kitos temos. Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.

Po paskutinio filmuko gavau keletą karštų asmeninių žinučių nuo įpykusių žemaičių: atseit aš išsigalvoju apie lokį, kaip Smolensko herbą, o lokys per amžius buvo Žemaitijos herbu. Galbūt, atsakyčiau, bet jokių duomenų, tai patvirtinančių, nėra, netgi priešingai, vykdami į Konstanco bažnytinį susirinkimą žemaičiai prašė Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą leisti naudoti jo heraldiką, nes neturi savos, o tas lokys, kurį matote ir šiame paveikslėlyje ant Lietuvos valdovų herbų – be jokios abejonės Smolensko žemės herbas. Ši žemė nuo 14 amžiaus buvo Lietuvos ir Moskovijos ginčų objektas, pereidinėjo iš rankų į rankas, todėl Lietuvos valdovams buvo svarbu herbe parodyti savo saitus su ja. Kad lokys – Smolensko žemės herbas, matome ne viename Europos herbyne. Kad ir šis paveikslėlis – Belgijos nacionalinėje bibliotekoje Briuselyje saugomo herbyno Armorial Gymnich (1430-ieji metai) piešinys. Matote užrašą virš herbo apie priklausomybę Smolensko žemei. Perskaitysite Smolenghe (Smolensko). Po antro pasaulinio karo šį herbyną Briuselyje surado lenkų heraldikos tyrinėtojas Adamas Heymowski. Na, o jei netikite manimi, gal patikėsite žymiausiu šiandienos Lietuvos heraldikos žnovu dr. Edmundu Rimša. Čia matote jo knygas heraldikos temomis viemane iš internetinių knyginėlių. Beje, jei norite, galiu padaryti knygos apie Vytauto herbus apžvalgą. Parašykite apie tai diskusijoje po filmuku. Jei bus Jūsų pageidavimai ir noras, padarysiu filmuką. Taigi, dr. Edmundas Rimša sako, kad tą patį rodo visai neseniai paskelbti didžiųjų kunigaikščių Aleksandro, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto didieji antspaudai, kuriuose šalia meškos kaspinuose įrašyta, kad ji priklauso Smolenskui, žodžiai Smolnen ir Smolne. Na, o dabar apie Žemaitijos herbą ir vėliavą. Dr. E. Rimša sako, kad XVI a. antroje pusėje Žemaitijos žemės vėliavos antroje pusėje buvo pavaizduota juoda meška. Ir ji, matyt, vėliavoje atsirado anksčiau, negu ją užfiksavo dabar turimi šaltiniai. Lenkijos ir Lietuvos herbyno sudarytojas Bartošas Paprockis bene pirmasis 1584 m. užsiminė, kad Žemaitija naudoja raudoname lauke juodą lokį su balta grandine ant kaklo. Bielskio kronikoje, kuri buvo išleista XVI a. pabaigoje, jau buvo tvirtinama, kad Žemaitijos baltos vėliavos vienoje pusėje vaizduojamas Lietuvos raitelis, kitoje – raudoname lauke juodas ant užpakalinių kojų stovintis lokys su balta grandine ant kaklo. Tas pačias žinias XVIII a. pirmoje pusėje pakartojo Kasparas Niesieckis. Manoma, kad Žemaitijos herbo ištakos susijusios su legendine Lietuvos kunigaikščių romėniškosios kilmės teorija. Pagal ją viena iš Italijos į Lietuvą atsikėlusių giminių buvo vadinama Ursinais (lot. ursus – meška). Lietuvos heraldikos komisija pritarė Žemaičių kultūros draugijos pasiūlymui, kad būtų reglamentuotas ir oficialiai įteisintas šis heraldikos palikimas. Remiantis istorine ir ikonografine medžiaga, mažojo ir didžiojo herbų etalonus padarė dailininkas Algis Kliševičius. Juos Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1994 m. liepos 21 d. Na, ir dar: senuosius herbų vaizdinius ne pro šalį vertinti pakankamai kritiškai. Čia matote dešinėje vokiškame herbyne nupieštą Vytauto herbą. Dailininkas žinojo, kad reikia nupiešti Stulpus, tai ir pavaizdavo kolonas už žirgo…. Na o apatinis vargano vaizdo riteris su ietimi ant balto žirgo simbolizuoja rusėnų žemes…Tiek šiandien. Gero Jums kolekcionavimo.